Užsikasėm šulinį. Gražu. Po langais erdvė. Atsivežėm žvyro. Jį išpylėm tiesiai po langais, į šulinio vietą...
Pusę kaimo šunį (čia tie, kur palaidi laksto) turi džiaugsmo. Visi ateina padūkti į mūsų gražųjį smėliuką. Gerai, kad šuo - ne katė. Gerai, kad mūsų katė išpaikus. Išsiprašo į lauką. Išleidžiu. Toliau kuičiuosi namuose. Girdžiu gremžia duri ir miauksi - namo nori. Įleidžiu. Iš karto lekia į savo dėžę gamtinių reikalų atlikti. Inteligentė. Net kaimynai į lauko tualetą laktso, o vat mūsų katė negali.
Viršutinį šulinio žiedą nuridenom (sunkus zaraza) ant gręžinio ir jį įkasėm. Gavosi kaip šulinukas. Padarėm papildomą atšaką vasariniui vandeniui. Liko išlieti dangtį ir ant jo pritvirtinti dangtuką. Beigi estetiškai paslėptį šį architektūrinį šedevrą.
Mažajame kambariukyje prisikasinėjom gręžinukų kas pusantro metro (ant viso perimetro). Juos užbetonavom. Kaip sutvirtinimas naudota iš armatūros suvirinta trikampio konstrukcija (man pedagogiška veido išraiška išaiškinta, kad tai stabiliausia geometrinė figūra). Kad nesiliestų su žemėmis betonas, panaudoti maišai (sukamės minimaliomis sąnaudomis iš padėties).
Ant išbetonuotų (ir sustingusių) polių statomi domkratai ir namas po truputį kyla. Išlyginamas (daugiausiai sieną reikėjo kelti 14 cm, čia toks tobulai tiesus namas). Išdaužomi ir išvežami pamatiniai akmenys (sunkūs zarazos).
Na štai, ir mūsųs namas kabo ore. Laukia kol pilnai išdžius visi poliai ir bus paruošti klojiniai naujam pamatui. Tada tokia pati procedūra lauks kitos namo pusės.
Su pacasariu.
