Buvo laikas, kai buvo įdomu marketingo teorija - šiaip, tiesiog.
Šiemet pirmi metai, kai bandau kažką iš tos teorijos taikyti praktiškai.
Košmaras - kaip sudėtinga. Kokią baisią vidinę įtampą tai gali sukelti. Turbūt tuokiantis buvau ramesnė, nei bandydama parduoti savo produkciją.
Dabar bandau susikurti FB puslapiuką:
https://www.facebook.com/Sraigi%C5%A1ki-namai-1616268065340879/posts/
Jeigu kas nors turėsite kritikos ar komentarų, prašau nenutylėti :)
2016-10-14
2016-10-04
Vištiena kvepianti višta
Kepant vištą tik su druska ir pipirais, parduotuvinė višta visišai beskonė. Nesijaučia net dažnai ilinksniuojamas kombikormo kvapas. Nepasisotina, nejauti gyvenimo džiaugsmo.
Kepant kaimišką vištą, su ta pačia druska ir pipirais, išryškėja sodrus skonis ir aromatas. Valgant atsiranda sotumo jausmas, kuris tęsiasi gerą dienos gabalą.
Ką, priauginau daugiau, nei mūsų šeima suvartoja, parduodu.
Telefonas pasiteiravimui: 867140877. Atvežu į Vilnių, prie Savanorių žiedo.
P.S. ateityje turėsiu ir daugiau kaimiškos produkcijos. Bus kaimiškų gėrybių mini turgelis viename kieme.
Kepant kaimišką vištą, su ta pačia druska ir pipirais, išryškėja sodrus skonis ir aromatas. Valgant atsiranda sotumo jausmas, kuris tęsiasi gerą dienos gabalą.
Ką, priauginau daugiau, nei mūsų šeima suvartoja, parduodu.
Telefonas pasiteiravimui: 867140877. Atvežu į Vilnių, prie Savanorių žiedo.
P.S. ateityje turėsiu ir daugiau kaimiškos produkcijos. Bus kaimiškų gėrybių mini turgelis viename kieme.
2016-10-01
Darbščiųjų rankų būrelis
Netikėtai, apsirgus vaikams, išsimiegojau. Patraukė prie dailiųjų amatų.
Jau senai akis bado tai, kad vyresnelio kelnės tapo per trumpos. Užsiėmiau eco: iš skuduryno nupirkau keletą kelnių po 1 eurą (jos ne be reikalo tiek kainavo - visos kažkokių keistų išmatavimų) ir iš jų persiuvau nešiojamus variantus. Planavau daryti su aplikacijomis, bet kai maži vaikai nesijaučia ligoniais, iš piktumo palikau paprastutes. Bet vis tiek širdis liepia jas pagrąžinti.
Bandžiau nerti Mikes pūkuotukus. Vienas gavosi su paršelio ausimis (jeigu į Nerį įleisti vamzdžiai yra menas, tai ir mano šedevrai yra menas), kitas - su skirtingomis ausimis. Tarkim - vaikai kepures visada užsideda kreivai. Tarkim - tobulų geometrinių formų gyvūnų natūraliai nebūna. Tarkim - tai išskirtinimu ženklas. Tarkim - tai yra rudeninės kepurės ir jau greitai reikės ieškoti šiltesnių.
Iš kolėgės išgirdau obuolienės virimo variantą, kurio dar nebuvau bandžiusi - su citrinų/apelsinų žievelėmis. Dar laukia obuolienė su avietėmis. Obuolienė su cinamonu. Obuolienė su vanile. Obuolienė su kardamonu.
O čia, pilstant uogienes, lieka vis po kelis šaukštus, gaila išmesti, todėl sulipinau trupininį pyragą: aviečių uogienė, obuolienė su apelsinų žievelėm. Kvapas, išskiriantis seilėtekį. Skonis, prieštaraujantis dietos principams.
Jau senai akis bado tai, kad vyresnelio kelnės tapo per trumpos. Užsiėmiau eco: iš skuduryno nupirkau keletą kelnių po 1 eurą (jos ne be reikalo tiek kainavo - visos kažkokių keistų išmatavimų) ir iš jų persiuvau nešiojamus variantus. Planavau daryti su aplikacijomis, bet kai maži vaikai nesijaučia ligoniais, iš piktumo palikau paprastutes. Bet vis tiek širdis liepia jas pagrąžinti.
Bandžiau nerti Mikes pūkuotukus. Vienas gavosi su paršelio ausimis (jeigu į Nerį įleisti vamzdžiai yra menas, tai ir mano šedevrai yra menas), kitas - su skirtingomis ausimis. Tarkim - vaikai kepures visada užsideda kreivai. Tarkim - tobulų geometrinių formų gyvūnų natūraliai nebūna. Tarkim - tai išskirtinimu ženklas. Tarkim - tai yra rudeninės kepurės ir jau greitai reikės ieškoti šiltesnių.
Iš kolėgės išgirdau obuolienės virimo variantą, kurio dar nebuvau bandžiusi - su citrinų/apelsinų žievelėmis. Dar laukia obuolienė su avietėmis. Obuolienė su cinamonu. Obuolienė su vanile. Obuolienė su kardamonu.
O čia, pilstant uogienes, lieka vis po kelis šaukštus, gaila išmesti, todėl sulipinau trupininį pyragą: aviečių uogienė, obuolienė su apelsinų žievelėm. Kvapas, išskiriantis seilėtekį. Skonis, prieštaraujantis dietos principams.
2016-09-26
Ar kaimas gali gyventi geriau?
Labai jau daug minčių prisikaupė apie mane supančią aplinką. Vis mąstau, ar kaimo žmonės gyvena vargiai todėl, kad jiem nesudaromos galimybės, ar todėl, kad jie taip išmokę.
Galvoje vis sukasi sena istorija, kaip mes vandenį į namą vedėmis. Kai sumokėjom kaimo meistreliui, kad jis iškastų griovį ir paskui patys jį išsikasėm. Net pinigų atgal neprašėm, nes nebesinorėjo akyse matyti.
Dabar vėl. Aišku ir vėl negalima teigti, kad ir mes protingai elgiamės, bet... Užsisakėm vieno kaimyno, kad nupjautų žolę. Sako, jeigu jums šieno nereikės, tai čia kitam kaime gyvena toks žmogelis, kuris laiko 9 karves, bet neturi žemės, tai jisai paimtų. Nagi, prašom. Aišku jau kilo mintis, kad keista. Bet vis dar jungėsi pozityvus mąstymas. Va - ir kaime žmonės stengiasi gyventi geriau, verčiasi per galvas. O aplinkui daug nedirbamų žemių, tai gal taip sėkmingai ir sukasi. Dar įspėjo, kad jis ateis kurią nors dieną apsivartyti tą šieną. Tiesiog tobula.
Nupjovė žolę. Gražus oras. Gražiai džiūsta. Laukiam, kol atvyks apsivartyti - nėra. Na gerai, galvojam, geras oras, gal kur kitur jau išdžiūvusį šieną veža. Nervai neatlaikė, nuėjom ir pavartėm tą šieną. Galvojam apsidžiaugs žmogelis. Laukiam laukiam, o tas žmogelis vis dar neateina ne tai, kad išsivežti šieno, bet jo ir apsivartyti. Šienas jau beveik ir iškepė. Bet nieko tokio, iš naujo sulijo, atgaivino. Vėl karštos dienos. Laukiam toliau. O, jau ir lietų žada... Žiūrim - žmogelis šieną prieš pat lietų varto. Na ką, gal mes iš miesto ne viską suprantam... Sulijo... Vėl karštos dienos. Vėl žada lietų. Vėl varto šieną lietaus išvakarėse. Bet kai šienas išdžiūsta, jo neveža. Atsibodo laukti, nutarėm patys surinkti šieną ir kur nors kampe susandėliuoti, nes norim šiemet dar ir žemę išdirbti. Vežam mes tą šieną ir nesuprantam, ar kaimo žmonės neturi galimybės dirbti ir užsidirbti, ar jie nemoka kitaip gyventi.
Čia jau neskaitant to, kad mūsų kaimynystėje labai daug geriančių. Vis stebimės iš kur tos pajamos, ir kiek žmogui telpa. Išėjom kažkada po miškus pasivaikščioti. Radom naminukės gaminimo vietelę. Aš, aišku visokių CSI prisižiūrėjus, pridėjau į kelnes, nes taip ir įsivaizdavau, kaip čia dabar iš krūmų pradės lįsti visokie su kalašnikovais. Kol grįžom namo, sumąsčiau, kad nėra prasmės kažkam pranešti apie radinį, o ir neįsivaizdavau kam pranešti (jau turiu patirties, kad socialinės iniciatyvos baigiasi tuo, kad skambinkite tuo numeriu, tada skambinkite tuo numeriu, kol galiausiai paaiškėja, kad tame regione nėra už tai atsakingo pareigūno ir jums reikėtų rašyti prašymą-pareiškimą-skundą vietos seniūnui). O bet tačiau ... nors ir dedu labai dideles pastangas patylėti, nagi man nepavyksta...
Prenumeruoju Beatos naujienas, na vienok, gaminti aš mėgstu, ir valgyti skaniai mėgstu. Žiūriu Beata džiaugiasi, žurnalistų statistikos interpretavimu: Lietuvoje sumažėjo stipriųjų alkoholinių gėrimų pardavimas, padidėjo tauriųjų alkoholinių gėrimų prekyba - vadinasi Lietuvos žmonės pradeda vertinti gerą gėrimą ir artėja prie Prancūziško skonio pajautimo.
Nugi, kas po galais per nesąmonė? O tai kur aš gyvenu? Ką aš matau? Kur aš dirbu? Aš net nusiėmusi akinius, vis dar matau girtaujančią liaudį. Supykau nejuokais. Paskambinau pažįstamai policininkei, nusiunčiau gamyklėlės koordinates. Laukiu žinių. Pasitarimas buvo, bet po jo tyla. Po gero laiko gabalo konfiskavo įrangą ir visą tą smirdintį raugą. Per tą laiką mūsų kaimo pijokėlis iš "taško" nusipirko nekokybiško gėrimuko, išsidegino visą žarnyną, jau beveik su dievais kalba. Sklinda gandas, kad taškas po šio įvykio užsidarė. Kalbuosi su ta pačia pažįstama policininke - tyrimas prieš konkretų asmenį gali būti pradėtas tik tuo atveju, jeigu kažkas jį kaltintų. Kaimo žmonės informacijos neteikia ( net artimieji). Man informacijos nesuteikia, nes aš gi draugauju su policininke (visa apylinkė žino), kiti galvoja, kad aš policijoje dirbu (jiem per sunku atsiminti, kad aš dirbu priklausomybės ligų centre). Vyrui informacijos irgi teikia menkai, nes kaimas galvoja, kad jis "banditas".
_________
Va taip, va linksmai mes ir gyvenam. Vištos auga:
Žąsys ir antys auga. Pradeda kreksėti ir gagsėti:
Pradėjom grąžinti vištidę:
Pradedam laukti rudens.
Galvoje vis sukasi sena istorija, kaip mes vandenį į namą vedėmis. Kai sumokėjom kaimo meistreliui, kad jis iškastų griovį ir paskui patys jį išsikasėm. Net pinigų atgal neprašėm, nes nebesinorėjo akyse matyti.
Dabar vėl. Aišku ir vėl negalima teigti, kad ir mes protingai elgiamės, bet... Užsisakėm vieno kaimyno, kad nupjautų žolę. Sako, jeigu jums šieno nereikės, tai čia kitam kaime gyvena toks žmogelis, kuris laiko 9 karves, bet neturi žemės, tai jisai paimtų. Nagi, prašom. Aišku jau kilo mintis, kad keista. Bet vis dar jungėsi pozityvus mąstymas. Va - ir kaime žmonės stengiasi gyventi geriau, verčiasi per galvas. O aplinkui daug nedirbamų žemių, tai gal taip sėkmingai ir sukasi. Dar įspėjo, kad jis ateis kurią nors dieną apsivartyti tą šieną. Tiesiog tobula.
Nupjovė žolę. Gražus oras. Gražiai džiūsta. Laukiam, kol atvyks apsivartyti - nėra. Na gerai, galvojam, geras oras, gal kur kitur jau išdžiūvusį šieną veža. Nervai neatlaikė, nuėjom ir pavartėm tą šieną. Galvojam apsidžiaugs žmogelis. Laukiam laukiam, o tas žmogelis vis dar neateina ne tai, kad išsivežti šieno, bet jo ir apsivartyti. Šienas jau beveik ir iškepė. Bet nieko tokio, iš naujo sulijo, atgaivino. Vėl karštos dienos. Laukiam toliau. O, jau ir lietų žada... Žiūrim - žmogelis šieną prieš pat lietų varto. Na ką, gal mes iš miesto ne viską suprantam... Sulijo... Vėl karštos dienos. Vėl žada lietų. Vėl varto šieną lietaus išvakarėse. Bet kai šienas išdžiūsta, jo neveža. Atsibodo laukti, nutarėm patys surinkti šieną ir kur nors kampe susandėliuoti, nes norim šiemet dar ir žemę išdirbti. Vežam mes tą šieną ir nesuprantam, ar kaimo žmonės neturi galimybės dirbti ir užsidirbti, ar jie nemoka kitaip gyventi.
Čia jau neskaitant to, kad mūsų kaimynystėje labai daug geriančių. Vis stebimės iš kur tos pajamos, ir kiek žmogui telpa. Išėjom kažkada po miškus pasivaikščioti. Radom naminukės gaminimo vietelę. Aš, aišku visokių CSI prisižiūrėjus, pridėjau į kelnes, nes taip ir įsivaizdavau, kaip čia dabar iš krūmų pradės lįsti visokie su kalašnikovais. Kol grįžom namo, sumąsčiau, kad nėra prasmės kažkam pranešti apie radinį, o ir neįsivaizdavau kam pranešti (jau turiu patirties, kad socialinės iniciatyvos baigiasi tuo, kad skambinkite tuo numeriu, tada skambinkite tuo numeriu, kol galiausiai paaiškėja, kad tame regione nėra už tai atsakingo pareigūno ir jums reikėtų rašyti prašymą-pareiškimą-skundą vietos seniūnui). O bet tačiau ... nors ir dedu labai dideles pastangas patylėti, nagi man nepavyksta...
Prenumeruoju Beatos naujienas, na vienok, gaminti aš mėgstu, ir valgyti skaniai mėgstu. Žiūriu Beata džiaugiasi, žurnalistų statistikos interpretavimu: Lietuvoje sumažėjo stipriųjų alkoholinių gėrimų pardavimas, padidėjo tauriųjų alkoholinių gėrimų prekyba - vadinasi Lietuvos žmonės pradeda vertinti gerą gėrimą ir artėja prie Prancūziško skonio pajautimo.
Nugi, kas po galais per nesąmonė? O tai kur aš gyvenu? Ką aš matau? Kur aš dirbu? Aš net nusiėmusi akinius, vis dar matau girtaujančią liaudį. Supykau nejuokais. Paskambinau pažįstamai policininkei, nusiunčiau gamyklėlės koordinates. Laukiu žinių. Pasitarimas buvo, bet po jo tyla. Po gero laiko gabalo konfiskavo įrangą ir visą tą smirdintį raugą. Per tą laiką mūsų kaimo pijokėlis iš "taško" nusipirko nekokybiško gėrimuko, išsidegino visą žarnyną, jau beveik su dievais kalba. Sklinda gandas, kad taškas po šio įvykio užsidarė. Kalbuosi su ta pačia pažįstama policininke - tyrimas prieš konkretų asmenį gali būti pradėtas tik tuo atveju, jeigu kažkas jį kaltintų. Kaimo žmonės informacijos neteikia ( net artimieji). Man informacijos nesuteikia, nes aš gi draugauju su policininke (visa apylinkė žino), kiti galvoja, kad aš policijoje dirbu (jiem per sunku atsiminti, kad aš dirbu priklausomybės ligų centre). Vyrui informacijos irgi teikia menkai, nes kaimas galvoja, kad jis "banditas".
_________
Va taip, va linksmai mes ir gyvenam. Vištos auga:
Žąsys ir antys auga. Pradeda kreksėti ir gagsėti:
Pradėjom grąžinti vištidę:
Pradedam laukti rudens.
2016-08-07
Vandens paukščiukai
Šį savaitgalį turėjau progą itin giliems apmąstymams. Tokiems, kai pervertini visą savo gyvenimą, kai galvoji ar teisingai gyveni, ar teisingos tavo mintys, koks bus tavo gyvenimas senatvėje; galų gale - koks bus tavo mirties laukimas, ir kaip tu sugebėsi išeiti.
Gyvenimas susidesa iš smulkmenų. Kai esi 120 procentų mama, be pauzių, patarimų apie vaikų auklėjimą tenka ieškoti knygose. Skaitant kartais supranti, kad kol kas daugiau mažiau gyveni teisingai. Viena iš perskaitytų minčių, kad vaikai, kurių mamos dirba, geriau prisitaiko gyvenime. Tiesa, neišmokysi vaiko siekti užsibrėžto tikslo vien jam apie tai pasakodamas. Kai vaikas mato judantį gyvenimą, kai mato iššūkius ir kaip tėvai su tuo susitvarko, jis ir pats, nuo vaikystės taip gyvena. Mano vaikai iš vikšro augina drugelį, iš sraigės kiaušinių - sraiges. Jų projektai ne visada sėkmingi, bet džiugina, kad mano, jog "kitą kartą pavyks", o ne nuleidžia rankas po pirmo bandymo.
Kartais aš jaučiuosi kvailai kalbėdama apie savo paukščius ir daržus. Ypač dabar, kai visi kalba apie keliones, kelionių agenrūras, garsias aplankytas bažnyčias... ir kaip pigiausia paatostogauti. Keista, kai atostogos žmonėms suteikia tiek daug streso. Keista ir tai, kad žmonės manęs klausia kam aš tuos paukščius auginu. Aš gi neklausiu jų, kodėl jie laiko žuvytes akvariumuose, o ne giliame tvenkinyje; kam jie laiko papūgas mažučiuose narveliuose; kates butuose. Aš auginu paukščius, nes man patinka, man jie gražūs ir mieli.
Naujausi mano gyventojai ančiukai ir žąsiukai.
Kažkurį rytą vos į darbą nepavėlavau. Nuėjau žąsiukams ir ančiukams pakeisti vandens - o jie taip gražiai plepėdami eina link manęs, net galvas linksėdami. Tai ir aš paplepėjau. Nuėjau į vištidę, viščiukams nunešiau žalėsių. Vištos akis išvertę koksi. Tai dar ir vištoms ėjau žalėsių ieškoti, nors jos savam voljere žolės turėjo.
-----------
Ar tai yra teisinga? Nežinau. Bet tai teikia man džiaugsmo. Aš galiu į pasaulį žiūrėti pozityviau. Aš jaučiuosi laisva - visomis prasmėmis. Aš žinau, kad aš noriu toliau gilinti žinias paukščių auginime, augalų auginime. Plėsti savo veiklas. Aš jaučiuosi saugi, jeigu kažkada netekčiau darbo, aš išgyvenčiau ir galėčiau išlaikyti savo vaikus. Aš jaučiuosi rami, nes mano vaikai matydami tikslingas veiklas, patys mokosi dirbti, jiems atsiranda pastangų-rezultato suvokimas. Aš jaučiuosi beveik rami, tikėdamasi, kad mano vaikai mokės siekti tikslo, mokės lanksčiai prisitaikyti prie besikeičiančių gyvenimo sąlygų, mokės dirbti. O jeigu mokės dirbti, tai turės rytojų.
P.S. išsitraukiau savo knygas apie vaikų auklėjimą, nes tas kelias nėra jau toks rožinis ir esu baisiai pasimetusi (čia tiems, ką užknisu su pozityviu mąstymu).
Gyvenimas susidesa iš smulkmenų. Kai esi 120 procentų mama, be pauzių, patarimų apie vaikų auklėjimą tenka ieškoti knygose. Skaitant kartais supranti, kad kol kas daugiau mažiau gyveni teisingai. Viena iš perskaitytų minčių, kad vaikai, kurių mamos dirba, geriau prisitaiko gyvenime. Tiesa, neišmokysi vaiko siekti užsibrėžto tikslo vien jam apie tai pasakodamas. Kai vaikas mato judantį gyvenimą, kai mato iššūkius ir kaip tėvai su tuo susitvarko, jis ir pats, nuo vaikystės taip gyvena. Mano vaikai iš vikšro augina drugelį, iš sraigės kiaušinių - sraiges. Jų projektai ne visada sėkmingi, bet džiugina, kad mano, jog "kitą kartą pavyks", o ne nuleidžia rankas po pirmo bandymo.
Kartais aš jaučiuosi kvailai kalbėdama apie savo paukščius ir daržus. Ypač dabar, kai visi kalba apie keliones, kelionių agenrūras, garsias aplankytas bažnyčias... ir kaip pigiausia paatostogauti. Keista, kai atostogos žmonėms suteikia tiek daug streso. Keista ir tai, kad žmonės manęs klausia kam aš tuos paukščius auginu. Aš gi neklausiu jų, kodėl jie laiko žuvytes akvariumuose, o ne giliame tvenkinyje; kam jie laiko papūgas mažučiuose narveliuose; kates butuose. Aš auginu paukščius, nes man patinka, man jie gražūs ir mieli.
Naujausi mano gyventojai ančiukai ir žąsiukai.
Kažkurį rytą vos į darbą nepavėlavau. Nuėjau žąsiukams ir ančiukams pakeisti vandens - o jie taip gražiai plepėdami eina link manęs, net galvas linksėdami. Tai ir aš paplepėjau. Nuėjau į vištidę, viščiukams nunešiau žalėsių. Vištos akis išvertę koksi. Tai dar ir vištoms ėjau žalėsių ieškoti, nors jos savam voljere žolės turėjo.
-----------
Ar tai yra teisinga? Nežinau. Bet tai teikia man džiaugsmo. Aš galiu į pasaulį žiūrėti pozityviau. Aš jaučiuosi laisva - visomis prasmėmis. Aš žinau, kad aš noriu toliau gilinti žinias paukščių auginime, augalų auginime. Plėsti savo veiklas. Aš jaučiuosi saugi, jeigu kažkada netekčiau darbo, aš išgyvenčiau ir galėčiau išlaikyti savo vaikus. Aš jaučiuosi rami, nes mano vaikai matydami tikslingas veiklas, patys mokosi dirbti, jiems atsiranda pastangų-rezultato suvokimas. Aš jaučiuosi beveik rami, tikėdamasi, kad mano vaikai mokės siekti tikslo, mokės lanksčiai prisitaikyti prie besikeičiančių gyvenimo sąlygų, mokės dirbti. O jeigu mokės dirbti, tai turės rytojų.
P.S. išsitraukiau savo knygas apie vaikų auklėjimą, nes tas kelias nėra jau toks rožinis ir esu baisiai pasimetusi (čia tiems, ką užknisu su pozityviu mąstymu).
2016-07-14
Viščiukų matematika
Atrodo aritmetika turėtų būti labai jau aiškus mokslas. Prie dviejų pridėjus du turėtų gautis tas pats skaitmuo. Čia tik man - paėmus atsuktuvą į rankas, viskas sugriūna jau tą pačią dieną. O pradėjus skaičiuoti, aš net nenutuokiu nuo kurio skaitmens pradėti.
Jeigu paskaičiuota, kad į turimą patalpą telpa iki 100 viščiukų. Perkant vienadienius broileriukus apie 20-30 proc. jų išgaišta. Todėl nusipirkau 120 viščiukų. Dar du pridėjo, kaip dovaną kiekvienam iš vaikų. Po kiekvieno perkraustymo nugaišo po du viščiukus. Taigi šiuo metu nugaišę penki, vienas pogaišis. Liko visai nemažai. Eilinį kartą, pas mane gavosi taip, kad iš pradžių gyvastis į namus, o tada rūpestis kur juos padėti.
Pirmą kartą auginu baltuosius mėsinius viščiukus. Ir jų auginimas man džiaugsmo neteikia. Jeigu auginant kitų rūšių viščiukus, nuėjus į vištidę kiekvieną kartą gali pakrizenti iš jų nenuilstančio entuziazmo ir beribės energijos, tai šitie, palyginus, nuolatos guli. Dar nei vieno karto nekrizenau jų apsuptyje. Dar vienas dalykas, kuris man nepatinka, jie baisiai daug teršia. O baisiausia - nutarė vieni kitiems papešioti plunksnas. Keisčiausia tai, kad kai kažkuriam peša plunksnas, jis stovi ir net nejuda. Įdomu, jie skausmo receptorius apskritai turi?...
Taigi internete prisiskaičiau apie plunksnų pešiojimus ir kanibalizmus. Vieni teigia, kad oras per sausas, kiti - kad per drėgnas. Vieniems šviesos per daug, kitiems per mažai. Ir visais klausimais, nuomonės išsiskiria. Tai aš viską suplankiau į vieną ir padariau sau išvadą, kad jiem nuobodu ir norisi daugiau vitaminų. Taigi pabėriau daugiau šiaudų, primėčiau cukinijų, žolės, salotų - ir problema išspręsta. Didžiuojuosi savimi, bet šituos viščiukus vis dar be meilės auginu.
Vakar bandžiau savo džiaugsmelių fotosesiją padaryti. Vikrūs zarazos. Kai pamiksuoti, tai gavosi labai įdomūs. Du su žandenomis, vienas su ševeliūra:
Mažiausieji gyvena maitintuvėje.
O visa mūsų vištdė dabar atrodo taip:
uždėtas (beveik) naujas stogas. Keista, bet visi galvoja, kad mes čia sau namuką pasistatėm. Niekas net nesusimąsto, kad čia mūsų vištų nameliukas, ir šį kartą visai ne ant vištos kojelės.
Jau ir į šiltnamį maloniau nueiti. Kadangi einant iš namų, pirmiausiai pomidorinis šiltnamis, o tik paskui agurkinis. Tai einant skinti agurkų, labai smagu akies krašteliu vis pažiūrėti į raudonas dėmeles. Pagaliau šiemet pasisodinau bent vieną skanią pomidorų veislę (neskaitant vyšniukų, iš kurių - juodųjų - vyrs nevalgo, kaip genetišai modifikuotų).
_____________________________
O dabar vyro džiaugsmai: medelių plantacija ir bitės.
Medeliai sėjinukai: abrikosai, vyšnios, obelys. Tai vienur, tai kitur prisodinti.
O bitės zyzia. Jos visos zyzia. Aš taip manau. Vyras kas kartą grįžęs nuo bičių, skundžiasi, kad bitės piktos. Kai atidaro dangtį - jį puola. Aš jam visą laiką sakau tą patį, kad "visos bitės zyzia". Užsimanė bakfasto motinėlės. Bitės ramesnė, bet medaus mažiau neša. Paprastos bitės skrenda du kilometrus iki žydinčių plantacijų, bakfastą reikia vežti kilometrą iki žydinčios plantacijos. O aš jam sakau, kad jos "visos zyzia". Su draugu bitininku kalbėjo, jam 30 bičių įgėlė. O mano vyrui dar tik dvi.
Mes bitininkavimą nuo spiečiau pradėjom. Bites pienių sirupu prišėrė. cukraus tirpalu. Padarė gerą didelę šeimą. Per vieną naktį youtub'e prisižiūrėjo ir nutarė padalinti šeimą. Dabar turim dvi mažas šeimeles, vieną dar be motinėlės. Medaus neturim, bet bites šeriam cukraus tirpalu. Skaičiuoja, jeigu užaugins per šį sezoną dvie šeimas, kiek avilių reikės padaryti kitiems metams.
Eksperimentai. Kurie teikia džiaugsmo, bet nesuteikia galimybės pasidžiaugti pačia veikla.
Jeigu paskaičiuota, kad į turimą patalpą telpa iki 100 viščiukų. Perkant vienadienius broileriukus apie 20-30 proc. jų išgaišta. Todėl nusipirkau 120 viščiukų. Dar du pridėjo, kaip dovaną kiekvienam iš vaikų. Po kiekvieno perkraustymo nugaišo po du viščiukus. Taigi šiuo metu nugaišę penki, vienas pogaišis. Liko visai nemažai. Eilinį kartą, pas mane gavosi taip, kad iš pradžių gyvastis į namus, o tada rūpestis kur juos padėti.
Pirmą kartą auginu baltuosius mėsinius viščiukus. Ir jų auginimas man džiaugsmo neteikia. Jeigu auginant kitų rūšių viščiukus, nuėjus į vištidę kiekvieną kartą gali pakrizenti iš jų nenuilstančio entuziazmo ir beribės energijos, tai šitie, palyginus, nuolatos guli. Dar nei vieno karto nekrizenau jų apsuptyje. Dar vienas dalykas, kuris man nepatinka, jie baisiai daug teršia. O baisiausia - nutarė vieni kitiems papešioti plunksnas. Keisčiausia tai, kad kai kažkuriam peša plunksnas, jis stovi ir net nejuda. Įdomu, jie skausmo receptorius apskritai turi?...
Taigi internete prisiskaičiau apie plunksnų pešiojimus ir kanibalizmus. Vieni teigia, kad oras per sausas, kiti - kad per drėgnas. Vieniems šviesos per daug, kitiems per mažai. Ir visais klausimais, nuomonės išsiskiria. Tai aš viską suplankiau į vieną ir padariau sau išvadą, kad jiem nuobodu ir norisi daugiau vitaminų. Taigi pabėriau daugiau šiaudų, primėčiau cukinijų, žolės, salotų - ir problema išspręsta. Didžiuojuosi savimi, bet šituos viščiukus vis dar be meilės auginu.
Vakar bandžiau savo džiaugsmelių fotosesiją padaryti. Vikrūs zarazos. Kai pamiksuoti, tai gavosi labai įdomūs. Du su žandenomis, vienas su ševeliūra:
Mažiausieji gyvena maitintuvėje.
O visa mūsų vištdė dabar atrodo taip:
uždėtas (beveik) naujas stogas. Keista, bet visi galvoja, kad mes čia sau namuką pasistatėm. Niekas net nesusimąsto, kad čia mūsų vištų nameliukas, ir šį kartą visai ne ant vištos kojelės.
Jau ir į šiltnamį maloniau nueiti. Kadangi einant iš namų, pirmiausiai pomidorinis šiltnamis, o tik paskui agurkinis. Tai einant skinti agurkų, labai smagu akies krašteliu vis pažiūrėti į raudonas dėmeles. Pagaliau šiemet pasisodinau bent vieną skanią pomidorų veislę (neskaitant vyšniukų, iš kurių - juodųjų - vyrs nevalgo, kaip genetišai modifikuotų).
_____________________________
O dabar vyro džiaugsmai: medelių plantacija ir bitės.
Medeliai sėjinukai: abrikosai, vyšnios, obelys. Tai vienur, tai kitur prisodinti.
O bitės zyzia. Jos visos zyzia. Aš taip manau. Vyras kas kartą grįžęs nuo bičių, skundžiasi, kad bitės piktos. Kai atidaro dangtį - jį puola. Aš jam visą laiką sakau tą patį, kad "visos bitės zyzia". Užsimanė bakfasto motinėlės. Bitės ramesnė, bet medaus mažiau neša. Paprastos bitės skrenda du kilometrus iki žydinčių plantacijų, bakfastą reikia vežti kilometrą iki žydinčios plantacijos. O aš jam sakau, kad jos "visos zyzia". Su draugu bitininku kalbėjo, jam 30 bičių įgėlė. O mano vyrui dar tik dvi.
Mes bitininkavimą nuo spiečiau pradėjom. Bites pienių sirupu prišėrė. cukraus tirpalu. Padarė gerą didelę šeimą. Per vieną naktį youtub'e prisižiūrėjo ir nutarė padalinti šeimą. Dabar turim dvi mažas šeimeles, vieną dar be motinėlės. Medaus neturim, bet bites šeriam cukraus tirpalu. Skaičiuoja, jeigu užaugins per šį sezoną dvie šeimas, kiek avilių reikės padaryti kitiems metams.
Eksperimentai. Kurie teikia džiaugsmo, bet nesuteikia galimybės pasidžiaugti pačia veikla.
2016-06-29
Kai sirpsta ne vyšnios ir ne Suvalkojije
Prasidėjo šienapjūtė - savotiška. Pilnais žandais jau valgom agurkus, salotas, ir kitas gėrybes. Vakar kaip tik sugalvojau, kad jau būtų galima bulvių pasikasti. Aišku genialios mintys galvon ateina, tik kai jau būnu susirangiusi į lovą. O bloagiausia tai, kad aš pagalvojau ką su tom šviežiom bulvėm darysiu. Taigi liko visa pagalvė apseiliota ir net sapnuoti teko maistą (čia mano dieta).
O gaminsiu aš jas labai paprastai. Vakar kepiau savo kaimišką vištą.
Kuo kaimiška višta skiriasi nuo parduotuvinės? Ją pjaustant net peilis tampa riebaluotas, Keista. Visą gyvenimą valgiau parduotuvines vištas (kartais iš turgaus, netgi iš ūkininkų turgelio), o jas pjaustant peilis niekada netapdavo riebaluotas. Kaip šlapiankę pjaustant.
Tai vat, kepant vištą išsiskyrė gana nemažai taukų (nuo maniškių rudųjų - prancūzaičių - išsiskiria taukų panašiai tiek, kiek kepant vandens paukštį, ir mėsa savo struktūra šiek tiek primena vandens paukščio). Tai aš šviežias bulvytes ir kepsiu su šiek tiek tų taukučių. Užteks druskytės, vienos kitos žolelės ir bus tobula. Tobula, su tobulu traškumu ir aromatu.
Ir vėl apsiseiliojau...
O gaminsiu aš jas labai paprastai. Vakar kepiau savo kaimišką vištą.
Kuo kaimiška višta skiriasi nuo parduotuvinės? Ją pjaustant net peilis tampa riebaluotas, Keista. Visą gyvenimą valgiau parduotuvines vištas (kartais iš turgaus, netgi iš ūkininkų turgelio), o jas pjaustant peilis niekada netapdavo riebaluotas. Kaip šlapiankę pjaustant.
Tai vat, kepant vištą išsiskyrė gana nemažai taukų (nuo maniškių rudųjų - prancūzaičių - išsiskiria taukų panašiai tiek, kiek kepant vandens paukštį, ir mėsa savo struktūra šiek tiek primena vandens paukščio). Tai aš šviežias bulvytes ir kepsiu su šiek tiek tų taukučių. Užteks druskytės, vienos kitos žolelės ir bus tobula. Tobula, su tobulu traškumu ir aromatu.
Ir vėl apsiseiliojau...
2016-06-27
Rytiniai pasirėkavimai
Jau kuris laikas ruošiuosi čia pakrizenti iš savo bjauriųjų viščiukų. Kiekvieną rytą girdžiu kaip jie bando giedoti. Net negaliu sulyginti to garso su niekuo. Na taip juokingai kudakavimas pasibaigia pratęstu prikimusiu kūūūū.
Vakar 2 gaidžius pabandymui nucharakirinom. Šį kartą gavosi visai nesportininkai, o padorios mėsinės vištos. Aišku dar neragavau paukštienos, nes šaldytuve ir taip net pelė netilptų pasikarti. Bet supjausčiau. Tai mėsytė minkšta ir šilkinė. Vienas egzempliorius svėrė 2,6 kg, o kitas - 2,7 kg (išdarinėtas, 70 parų amžiaus).
Pasipildžiau savo moteraičių pulką. Visos dominantės. Visos labai draugiškos. Visos minkštos ir švelnios. Jau antri metai auginu vištas ir negaliu atsistebėti, kokios jos švelnios. Kaifuoju jas glostydama.
Fotografavom kartu su vaikais, tai nuotraukose beveik visos vištos atkišę subines arba be galvų. Šitas variantas pasirodė kokybiškiausias.
Prieš savaitę išsirito nauji 6 viščiukai. Buvo 7, bet vienas neišgyveno.
Vienas labai simpatiškas rainas, o kitas žiūrint prieš šviesą atrodo ryžiokai.
Beveik baigta augintuvė. Ir beveik užpildyta. Viršutiniuose aukštuose mėsniai viščiukai, apatiniame iš inkubatoriaus - nuosavi išperinti.
Dar laukia pagausėjimas po keleto dienų. Turi ristis veislinių vištų viščiukai. Labai svajojau apie vandens paukščius. Bet panašu, kad šiemet jau tiek nebeapžiosiu. Teks susilaikyti nuo savo nežabotų norų ir laukti kitų metų labai labai ansktyvo pavasario.
2016-06-09
Viščiukai
Nežinau ar fantazija dingo, ar sveikas protas grįžo. Todėl šiandien įrašą nutariau pavadinti konkrečiai - apie tai, ką rašysiu.
Prieš pora dienų su vyru dalyvavom gimdyme. Puse nakties pražiūrėjom į besiritinėjančius kiaušinius inkubatoriuje. Iš pradžių dar diskutavom - kuriam daugiau vaidenasi, kol abu įsitikinom, kad matom ne tai, ką norim matyti, o kiaušiniai tikrai juda.
Miegas įveikė. Ryte atsikėlus, iš keturių kiaušinių, trijuose radau po pirmą mažulytę skylutę. Apsidžiaugiau, kad visą naktį nelaukiau, kol ji atsiras. Grįžus iš darbo - mano kiaušiniai jau cypsėjo ir ėjo įžvelgti tris mažulyčius snapelius. Ketvirtasis kiaušinis jau net nebekrutėjo. Apturėjau gedulą. Sekantį rytą išvažiavau darban su mintimi, kad reikės išmesti kiaušinį. Kaip džiaugiausi, grįžusi - nes radau išsiritusi ir ketvirtąjį viščiuką.
Aš gyvenime nesu mačiusi išsiritusių viščiukų. Todėl mane viskas nuoširdžiai stebino iki tiek, kad aš kone tris paras išsižiojus iš nuostabos vaikščiojau.
1. Viščiukai ritosi apie dvi paras.
2. Išsiritę jie visai ne mieli geltoni pūkų kamuoliukai - jie šlapi, gleivėti, sunkiai besimarkstantys, sunkiai kontroliuojantys savo judesius. Labiau primena girtus šikšnosparnius. Ir taip kone parą. Viščiukai išsirito užvakar, o šiandien vienas vis dar nepilnai išdžiūvęs.
Todėl kilo mintis - o tai kaip atrodys vienadieniai viščiukai, kuriuos aš ketinu pirkti?
Čia maniškiai, jau gerokai atitokę.
Supratau, kad iš tos nuostabos aš pamiršau nufotografuoti juos tik išsiritusius. Bet niekis, dar bus progų. Nes šiuo metu inkubatoriuje gyvena apie 12 mano vištų kiaušinių (p.s. mano gaidys turbūt impotentas ar kontūzytas, nes turi keturias vištas, o iš įdėtų 10 kiaušinių net 6 buvo neapvaisinti). Ir dar iš vienos mielos kiemopauksiai.lt forumietės parsivežiau keturių veislių vištų kiaušinių. Kadangi visur rašausi, kokios veislės, tai ir čia pavardinsiu: auraukanai, džersių milžinai, lia-fliashai, apenciliai. Dar šitie neišsirito, o aš dar noriu. Ai beje, rytoj pasiimsiu 10 negrynų leghornių kiaušinių. Dar su kita pažystama susitariau, kad ji parūpins ančių bėgikių kiaušinių.
Gera gyventi šiuo ritmu. Taip, aš visur visada skubu, nieko nespėju, galvos nebelikę. Bet kažkur giliai - yra ta vidinė ramybė, kuri ateina iš gamtos ritmo Viskas savo laiku - pavasaris, gimimas; derlius; ramybė. Viskas iš eilės.
____________
Dar prie to - šiek tiek apie bites. Gyvena sėkmingai. Medų neša. Perus peri. Vyras jau mažiau jas trukdo, apsiprato vieni su kitais. Norim dar bičių. Labi norim. Aš kartais pagalvoju, kad mes turim kažkokių manijų.
Prieš pora dienų su vyru dalyvavom gimdyme. Puse nakties pražiūrėjom į besiritinėjančius kiaušinius inkubatoriuje. Iš pradžių dar diskutavom - kuriam daugiau vaidenasi, kol abu įsitikinom, kad matom ne tai, ką norim matyti, o kiaušiniai tikrai juda.
Miegas įveikė. Ryte atsikėlus, iš keturių kiaušinių, trijuose radau po pirmą mažulytę skylutę. Apsidžiaugiau, kad visą naktį nelaukiau, kol ji atsiras. Grįžus iš darbo - mano kiaušiniai jau cypsėjo ir ėjo įžvelgti tris mažulyčius snapelius. Ketvirtasis kiaušinis jau net nebekrutėjo. Apturėjau gedulą. Sekantį rytą išvažiavau darban su mintimi, kad reikės išmesti kiaušinį. Kaip džiaugiausi, grįžusi - nes radau išsiritusi ir ketvirtąjį viščiuką.
Aš gyvenime nesu mačiusi išsiritusių viščiukų. Todėl mane viskas nuoširdžiai stebino iki tiek, kad aš kone tris paras išsižiojus iš nuostabos vaikščiojau.
1. Viščiukai ritosi apie dvi paras.
2. Išsiritę jie visai ne mieli geltoni pūkų kamuoliukai - jie šlapi, gleivėti, sunkiai besimarkstantys, sunkiai kontroliuojantys savo judesius. Labiau primena girtus šikšnosparnius. Ir taip kone parą. Viščiukai išsirito užvakar, o šiandien vienas vis dar nepilnai išdžiūvęs.
Todėl kilo mintis - o tai kaip atrodys vienadieniai viščiukai, kuriuos aš ketinu pirkti?
Čia maniškiai, jau gerokai atitokę.
Supratau, kad iš tos nuostabos aš pamiršau nufotografuoti juos tik išsiritusius. Bet niekis, dar bus progų. Nes šiuo metu inkubatoriuje gyvena apie 12 mano vištų kiaušinių (p.s. mano gaidys turbūt impotentas ar kontūzytas, nes turi keturias vištas, o iš įdėtų 10 kiaušinių net 6 buvo neapvaisinti). Ir dar iš vienos mielos kiemopauksiai.lt forumietės parsivežiau keturių veislių vištų kiaušinių. Kadangi visur rašausi, kokios veislės, tai ir čia pavardinsiu: auraukanai, džersių milžinai, lia-fliashai, apenciliai. Dar šitie neišsirito, o aš dar noriu. Ai beje, rytoj pasiimsiu 10 negrynų leghornių kiaušinių. Dar su kita pažystama susitariau, kad ji parūpins ančių bėgikių kiaušinių.
Gera gyventi šiuo ritmu. Taip, aš visur visada skubu, nieko nespėju, galvos nebelikę. Bet kažkur giliai - yra ta vidinė ramybė, kuri ateina iš gamtos ritmo Viskas savo laiku - pavasaris, gimimas; derlius; ramybė. Viskas iš eilės.
____________
Dar prie to - šiek tiek apie bites. Gyvena sėkmingai. Medų neša. Perus peri. Vyras jau mažiau jas trukdo, apsiprato vieni su kitais. Norim dar bičių. Labi norim. Aš kartais pagalvoju, kad mes turim kažkokių manijų.
2016-06-05
Viską pusiau
Čia ne apie idiliškus santuokinius ryšius, o apie daržo gėrybes.
Pradėjo derėti agurkai. Pirmas agurkas per pusę vaikams. Vakar radom pirmą raudoną braškę. Abu vaikai žinojo, kad eisim ją pjauti per pusę. Ir aš pauosčiau kaip kvepia braškė tiesiai iš saulėtos vagos. Užtenka ir pauostyti, kad šidis apsaltų.
Per patį pienų žydėjimo piką, su vaikais po laukus su kibiru lakstėm ir žiedynus rinkom. Virėm pienių medų. Savotiškai namai kvepėjo procese, bet blynai ar pyragai su tuo "medumi" gaunasi pasakiški.
Dar tas medus, labai patiko bitėms. Į mūsų namus pasrikraustė spiečius bičių (ne pats atskrido, o maiše buvo parvežtas). Tai kaip naujakurėms, mes ne cukraus sirupo, o pienių medaus pamaitinom.
Parkeliavus bitėms,mano vyrai kas vakarą dingsta iš namų. Eina stebėti kaip bitės gyvena. Jaunasis vyras - turi savo nuosavą gobtuvą.
Šiandien pas mus atšalo, pradėjo šiaurės vėjai pūsti - tai mes savo medelius prie žemės pririšom. Vis svajojam apie gausius derlius ir galėjimą valgyti ir neatsivalgyti.
Šiandien kaip tik kaimynė pasakojo, kaip Vokietijoje žmonės važiuoja į specializuotus ūkius. Susimoka už įėjimą ir gali valgyti braškių kiek telpa, agurkų tiesiai iš lysvės, pomidorų. Tai mes ir diskutavom, kad taip tik atrodo pamačius pilną braškių lysvę, kad bus dar ir mažai. Bet valgai - ir gana greitai svoki, kad jau sotus; po kurio laiko suvoki, kad jau nebepasilenki prie tos brašės; paskui suvoki, kad ropojant braškių vaga, pilvą labai žemės trauka tempia; o... dar reikia grįžt atgal, į pradinį tašką, ir dar važiuoti namo.
Godumas. "Godumas aš" laukia rytojaus, nes rytoj turėtų ristis pirmieji inkubatoriaus viščiukai.
Pradėjo derėti agurkai. Pirmas agurkas per pusę vaikams. Vakar radom pirmą raudoną braškę. Abu vaikai žinojo, kad eisim ją pjauti per pusę. Ir aš pauosčiau kaip kvepia braškė tiesiai iš saulėtos vagos. Užtenka ir pauostyti, kad šidis apsaltų.
Per patį pienų žydėjimo piką, su vaikais po laukus su kibiru lakstėm ir žiedynus rinkom. Virėm pienių medų. Savotiškai namai kvepėjo procese, bet blynai ar pyragai su tuo "medumi" gaunasi pasakiški.
Dar tas medus, labai patiko bitėms. Į mūsų namus pasrikraustė spiečius bičių (ne pats atskrido, o maiše buvo parvežtas). Tai kaip naujakurėms, mes ne cukraus sirupo, o pienių medaus pamaitinom.
Parkeliavus bitėms,mano vyrai kas vakarą dingsta iš namų. Eina stebėti kaip bitės gyvena. Jaunasis vyras - turi savo nuosavą gobtuvą.
Šiandien pas mus atšalo, pradėjo šiaurės vėjai pūsti - tai mes savo medelius prie žemės pririšom. Vis svajojam apie gausius derlius ir galėjimą valgyti ir neatsivalgyti.
Šiandien kaip tik kaimynė pasakojo, kaip Vokietijoje žmonės važiuoja į specializuotus ūkius. Susimoka už įėjimą ir gali valgyti braškių kiek telpa, agurkų tiesiai iš lysvės, pomidorų. Tai mes ir diskutavom, kad taip tik atrodo pamačius pilną braškių lysvę, kad bus dar ir mažai. Bet valgai - ir gana greitai svoki, kad jau sotus; po kurio laiko suvoki, kad jau nebepasilenki prie tos brašės; paskui suvoki, kad ropojant braškių vaga, pilvą labai žemės trauka tempia; o... dar reikia grįžt atgal, į pradinį tašką, ir dar važiuoti namo.
Godumas. "Godumas aš" laukia rytojaus, nes rytoj turėtų ristis pirmieji inkubatoriaus viščiukai.
2016-05-19
Ūkininkaujam?
Dar bute gyvendama turėjau katę, balkone vasarą augindavau pomidoriukus, žemuoges. Ir tai jau buvo mano mažas šeimos ūkis. Dabar turiu ir katę, ir šunį, ir pomidoriukų, ir pomidorų, ir žemuogių, ir braškių. Ir aš vis dar sukuosi mažame šeimos ūkyje. Ir vat svarstau, kuri vieta šiame teiginyje geresnė - ar kad mažas ūkis, ar kad šeimos. Ar taip, ar taip - vis tiek širdį glosto.
Vyras sumeistravo inkubatorių. Net keista, bet kalbant apie šį savo kūrinį nepasitiki savo jėgomis, todėl pradžiai įdėti tik 10 kiaušinių. Skaičiavom, kad galim sutalpinti apie 60 kiaušinių.
Beveik viskas automatizuota. Net kiaušinių vartymas - atsikeli, išsivalai dantis ir automatiškai eini apvesrti kiaušinių. Vakare analogiškai - automatiškai išsivalai dantis ir eini automatiškai apversti kiaušinių.
Toliau meistraujam savo didžiąją vištidę. Viduje jau pradeda rastis griaučiai narvams.
Mūsų vyšnių giraitė auga ir žydi. Kiekvienai vyšniai ir trešnei brangiausias įkasė po vamzdžio galą ir į jį pripylė dolomitmilčių. Su mintimi, kad augdamas medis, pats pasiims kiek jam reikia.
Pasistatėm avilį, tikėdamiesi, kad spiečius pats atskris.
Vyras iš pažįstamoparsivežė du senus korius, kad bitėms naujas avilys labiau kvepėtų. Viename koryje, kamputyje buvo likę neišsukto medaus. iškrapštėm lašelį, duodam vaikam paragauti - bijo. O paskui patys su pirščiukais krapštė ir laižė, ir dar komentavo - kad visai kaip tikras medus. Kaip tik vakar perskaičiau mintį apie vištų augintojus, kad jie jaučiasi edukatoriais pasakodami žmonėms apie vištų auginimą. Žiūriu - gi tikrai. Mes edukatoriai tiems, kurie nėra susiję su žemės ūkiu. Aišku, iš pradžių mums patiems reikia viską sužinoti, paliesti ir patirti.
__________________
Dar tais, labai senoviniais laikais, kai studijavau, žiūrėjau kažkokį muzikį realybės šou. Ten vyrukas, su auskaru liežuvyje labai nuoširdžiai plėšė Deivio dainą. Kadangi aš galiu nuoširdžiai tik kaip vilkas pastaugti, tai vakar vaikštau po savo valdas ir mintyse klykiu:
O man taip gera gyvent
O man taip gera mylėt
O man taip gera šiandieną po saule sėdėt...
Žodžių gal ir tiksliai nebeatsimenu, bet man vis tiek gera dainuoti, gera gyventi, gera dairytis, gera džiaugtis tuo ką veikiu, ir tuo - ką nuveikiu.
Su vaikais kasdien vis einam patikrinti, kiek paaugo mūsų braškės.
2016-05-13
Kur dingo lietus?
Pradėjus statyti vištidę vis bandėm ištaikyti dienas, kada nelyja. Sakėm užsidengsim stogą, tada bus maloniau dirbti. Nuo lietaus pasislėpėm, bet lyti nustojo. Trūksta langų, durų, keleto sienų, perdangos, bet man jau dabar gražiai atrodo.
Pas mus kaime yra vienas labai į bendravimą linkęs pijokėlis. Mes jam pernai keletą didelių krepšių pomidorų davėm. Sėju šiemet gėles prie gatvės. Šliaužia bendrautojas. Labai nuoširdžiai, kaip koks italas aiškina, kad pomidorai tai buvo geri, skanūs. Sako: "aš ir šiemt iš tavęs pomidorų imsiu". Su vyru pakrizenom ir nutarėm šiemt jam daigų duoti, o ne raudonskuosčių. Prikasiau aš daigų, gal kokia 15 vnt. Žiūriu šliaužia. Pasivijau gatvėje - duodu daigus. O jis vargšas net atatupstas traukiasi, klausia ką jam daryti reikės su tais daigais. Aš pasijaučiu išmintinga ir atsakau, kad galės valgyti... kai užaugs. Padėkojo ir nusinešė. Net smalsu pasidarė ar augins ir kokiu būdu sodins - ar tik ne šaknelėmis į viršų.
Prikėliau vištas, kad nufotografuočiau, o tai su fotiku tik naktimis randu laiko po kiemą palakstyti.
Sakiau gyvenime griovių nebekasinėsiu. Bet kokia vištidė be vandens ir elektros. Pasiaukojau. Vyras mano auką priėmė ir iškėlė hipotezę, kad kai baigsim kūrenti visas savo malkas, kai jau neturėsima ką veikti, geoterminiam šildymui griovius kasimės. Tai pasididinau darbo krūvį ir nuo kito mėnesio taupau traktoriukui.
Po truputį džiaugiuosi žiedais.
Tvarkausi daržus ir šiltnamius. Neišsodinti į dirva liko tik moliūgai.
Pas mus kaime yra vienas labai į bendravimą linkęs pijokėlis. Mes jam pernai keletą didelių krepšių pomidorų davėm. Sėju šiemet gėles prie gatvės. Šliaužia bendrautojas. Labai nuoširdžiai, kaip koks italas aiškina, kad pomidorai tai buvo geri, skanūs. Sako: "aš ir šiemt iš tavęs pomidorų imsiu". Su vyru pakrizenom ir nutarėm šiemt jam daigų duoti, o ne raudonskuosčių. Prikasiau aš daigų, gal kokia 15 vnt. Žiūriu šliaužia. Pasivijau gatvėje - duodu daigus. O jis vargšas net atatupstas traukiasi, klausia ką jam daryti reikės su tais daigais. Aš pasijaučiu išmintinga ir atsakau, kad galės valgyti... kai užaugs. Padėkojo ir nusinešė. Net smalsu pasidarė ar augins ir kokiu būdu sodins - ar tik ne šaknelėmis į viršų.
Mano bjaurukai, tapo jau nebe visai bjaurukais, bet vis dar smirdukai. Nusipirkom gražius pūkuotus kamuoliukus. pradėjus augti plunksnom, supratau, kad viščiukai gali atrodyti kraupiai.
Prikėliau vištas, kad nufotografuočiau, o tai su fotiku tik naktimis randu laiko po kiemą palakstyti.
2016-04-24
Kai lyja - auga
Pavasarinis lietus skatina augimą. Svarstau ko?.. Šeštadienį nelijo - augo, sekamdienį lijo - sustojo.
Su vyru krizenom. Kaimynas ėjo iš ryto į kitą kaimo galą - nieko nebuvo. Ėjo atgal - jau sienos stovėjo. Turbūt ir vėl nesuprato - per daug ar per mažai išgėrė. Dabar, iškelsim gegnes, reikės plėvele aptraukti savo statinį. Turbūt kaimynai įsivaizduos, kad berazumiai dar vieno šiltnamio įsigeidė.
O man vis dar keisčiausia yra tai, kad vištidės neturiu, o mano viščiukai auga. Žiūriu jau tuoj ir dėžę išaugs. Atšils orai, reikės gūžtą jiems meistrauti. Tik baisu, kad nenugriūtų mano menas.
2016-04-19
Gyvastis
Pas mus, kaime, cypsi ir smirda visur. Už langų puotas kelia varnėnai ir kiti paukšteliai. Neišmani aš, tiesą pasakius, ir labai mažai Lietuvos paukščių pažystu. Bet galiu drąsiai teigti, kad man jie visi gražūs ir aš juos visus saugau. Apie smarvę. Vilniaus regione, atrodo, uždrausta auginti kiaules. Bet pasivaikščiojus po kaimą šiuo gražiu pavasrio laiku, iš kvapo eina atspėti, kurioje sodyboje auginami šie protingieji gyviai. Atrodo šiuo metu kaip tik prasidėję tvartų valymo darbai. Džiugina, tai, kad kaimynai kiaulių neaugina. Aišku šis džiaugsmas praeitą pavasrį išgaravo, kai kaimynai po langais savo žemę šviežiu mėšlu patręšė. Dar ilgai net su uždarytais langais namuose smirdėjo.
Kita vertus, pas mus namuose irgi ir cypsi, ir smirda. Mūsų nauji įnamiai - 28 vnt, rudųjų mėsinių viščiukų gyvena vonioje. Gražu pažiūrėti, bet būtų gražiau į juos žiūrėti vištidėje.
Pirkom ir keturias dedekles vištas, 2 mėnesių amžiaus. Nustebino tai, kad pirkau vištas dėl kiemo puošmenos, o gavau šikšnosparnius. Parsivežus apgyvendinau mūsų vištidėje. Uždariau landą, kad neįeitų senosios vištos, o naujosios galėtų apsiprasti, pagerti ir palesti. Kai atidariau landą susipažinti su senosiomis mūsų ūkio gyventojomis, gaidys labai gražiai asistavo. Jaunosioms haremo dalyvėms rodė kur lesti, kaip iš vištidės išeiti, bet šios nepasidavė. Kai vieną jauniklę senoji išvarė į lauką - sunerimau. Nes ši įkišo galvą į kampą ir taip tupėjo nejudėdama. Pagalvojau, kad senųjų bijo, pagailėjau ir iškrausčiau į šiltnamį. Nunešiau šuns būdą (šuo joje negyvena). Tai, kai šviečia saulė - jos toje būdoje ir tupi, kai pritemsta - vakare arba ryte išlenda palesti ir atsigerti. Jeigu būtų ne mano vištos - būtų juokinga. Bet kai mano potenciali kiemo puošmena taip elgiasi - graudoka. Ne be reikalo youtub'e periodiškai atsiranda vaizdelių kaip keistai vištos elgiasi išleistos iš paukštynų į laisvę. Maniškės irgi tik antrą dieną išmoko kapstyti žemę, slieko nelesė, žolės nelesa, už tai sėdę ant žemių dietos. Aš jau kartais net bijau, kad jos badu nenudvėstų, nes kiek benueitum - jom lesa žemes.
Pirkau dviejų rūšių vištas, bet sugebėjau išsirinkti beveik identiškas. Tai dabar apsimetu, kad man ir šitos gražios.
Kyla tiktai klausimas - kam reikėjo DABAR pirkti vištas ir viščiukus, kai mūsų vištidės baigtumas dar labai abejotinas.
Poliai išbetonuoti. Pamatas išbetonuotas. Grindys išbetonuotos. Mediena užsakyta. Stogui lentpjūvėje medienos vietoje turėjo, o sienoms reikės išpjauti. Nustebau, kad mano vyras dar nemoka pradėti statyti namuko nuo stogo. Laukiam medienos.
Kita vertus, pas mus namuose irgi ir cypsi, ir smirda. Mūsų nauji įnamiai - 28 vnt, rudųjų mėsinių viščiukų gyvena vonioje. Gražu pažiūrėti, bet būtų gražiau į juos žiūrėti vištidėje.
Pirkom ir keturias dedekles vištas, 2 mėnesių amžiaus. Nustebino tai, kad pirkau vištas dėl kiemo puošmenos, o gavau šikšnosparnius. Parsivežus apgyvendinau mūsų vištidėje. Uždariau landą, kad neįeitų senosios vištos, o naujosios galėtų apsiprasti, pagerti ir palesti. Kai atidariau landą susipažinti su senosiomis mūsų ūkio gyventojomis, gaidys labai gražiai asistavo. Jaunosioms haremo dalyvėms rodė kur lesti, kaip iš vištidės išeiti, bet šios nepasidavė. Kai vieną jauniklę senoji išvarė į lauką - sunerimau. Nes ši įkišo galvą į kampą ir taip tupėjo nejudėdama. Pagalvojau, kad senųjų bijo, pagailėjau ir iškrausčiau į šiltnamį. Nunešiau šuns būdą (šuo joje negyvena). Tai, kai šviečia saulė - jos toje būdoje ir tupi, kai pritemsta - vakare arba ryte išlenda palesti ir atsigerti. Jeigu būtų ne mano vištos - būtų juokinga. Bet kai mano potenciali kiemo puošmena taip elgiasi - graudoka. Ne be reikalo youtub'e periodiškai atsiranda vaizdelių kaip keistai vištos elgiasi išleistos iš paukštynų į laisvę. Maniškės irgi tik antrą dieną išmoko kapstyti žemę, slieko nelesė, žolės nelesa, už tai sėdę ant žemių dietos. Aš jau kartais net bijau, kad jos badu nenudvėstų, nes kiek benueitum - jom lesa žemes.
Pirkau dviejų rūšių vištas, bet sugebėjau išsirinkti beveik identiškas. Tai dabar apsimetu, kad man ir šitos gražios.
Kyla tiktai klausimas - kam reikėjo DABAR pirkti vištas ir viščiukus, kai mūsų vištidės baigtumas dar labai abejotinas.
Poliai išbetonuoti. Pamatas išbetonuotas. Grindys išbetonuotos. Mediena užsakyta. Stogui lentpjūvėje medienos vietoje turėjo, o sienoms reikės išpjauti. Nustebau, kad mano vyras dar nemoka pradėti statyti namuko nuo stogo. Laukiam medienos.
2016-04-15
Bundant iš žiemos miego
Į mūsų kaimą atėjo pavasari. Kažkiek žydi gėlės. Kažkiek katinai naktimis rėkauja. Kažkiek šunys ilgesingom akim žiūri. Kažkiek kaimynai su šortais į lauką išlindo. Kažkiek ir mes pradėjom krutėti.
Pastatytas antras šiltnamis. Kam to reikia? Iš godumo. Kaimynai džiaugiasi stebuklais ant mūsų svieto ir mūsų kieme. Ryte dėdė ėjo į kitą kaimo galą - metalų krūva ant žemės gulėjo. Grįžo atgal - jau šiltnamis stovi.
Tai vat ir kankina klausimas - du šiltnamiai - tai daug ar mažai? Pomidorų daigų turiu daugiau nei dvigubai. Jau ruošiu vietą likučiui lauke sodinti?
Ar normalus žmogus galės tokį kiekį pomidorų suvalgyti? Bijau, kad ne.
Agurkai. Turiu 30 daigų. Tilptų keletu daugiau. Kankinuosi, bet nesėju daugiau, nes pernai iš tiek pat daigų, agurkus ir kompostuoti sugebėjau. Nekalbant apie pilną rūsį konservų.
Paprikos. Turiu 25 daigus (čia įskaičiuojant ir nulūžusį). Telpa daugiau. Galvoju, gal per turgu reikės prasibėgti atšilus orams.
Kiti žmonės vis dar laukia, kol jiems žemę traktoriai išdirbs. O aš jau savo ankstyvas daržoves pasėjau. Šalpusniai tai jau žydi. Tiksliau jau ir nužydėti baigia. Ir iš viso - kam tas traktorius jeigu yra ir kastuvas, ir šakės, ir grėblys. Ir į sporto klubą atkrenta reikalas eiti. Aišku kartais iškyla kitas reikalas, kaip čia tuos kaulus atstatyti atgal į vieta, kad jie taip einant nesitrintų vienas į kitą.
Pastatytas antras šiltnamis. Kam to reikia? Iš godumo. Kaimynai džiaugiasi stebuklais ant mūsų svieto ir mūsų kieme. Ryte dėdė ėjo į kitą kaimo galą - metalų krūva ant žemės gulėjo. Grįžo atgal - jau šiltnamis stovi.
Tai vat ir kankina klausimas - du šiltnamiai - tai daug ar mažai? Pomidorų daigų turiu daugiau nei dvigubai. Jau ruošiu vietą likučiui lauke sodinti?
Ar normalus žmogus galės tokį kiekį pomidorų suvalgyti? Bijau, kad ne.
Agurkai. Turiu 30 daigų. Tilptų keletu daugiau. Kankinuosi, bet nesėju daugiau, nes pernai iš tiek pat daigų, agurkus ir kompostuoti sugebėjau. Nekalbant apie pilną rūsį konservų.
Paprikos. Turiu 25 daigus (čia įskaičiuojant ir nulūžusį). Telpa daugiau. Galvoju, gal per turgu reikės prasibėgti atšilus orams.
Kiti žmonės vis dar laukia, kol jiems žemę traktoriai išdirbs. O aš jau savo ankstyvas daržoves pasėjau. Šalpusniai tai jau žydi. Tiksliau jau ir nužydėti baigia. Ir iš viso - kam tas traktorius jeigu yra ir kastuvas, ir šakės, ir grėblys. Ir į sporto klubą atkrenta reikalas eiti. Aišku kartais iškyla kitas reikalas, kaip čia tuos kaulus atstatyti atgal į vieta, kad jie taip einant nesitrintų vienas į kitą.
2016-02-28
Vienas kambarys - beveik
Jau senokai "pagamintas" miegamasis. Džiugina akį, o gal ir abi. Nuglaistyta, nudažyta. Spalva balta - šiais laikais, žiūriu žmonės skyla į dvi kategorijas - vieni už paprastuma, švarumą ir grynumą, kiti vis dar nori žvaigždučių ant lubų ir arkų butuose. Mes prisišliejome prie pirmųjų kategorijos.
Grindys - parketlentės, alyvuotos. Kodėl alyvuotos?
- Nors ir kelis kartus per metus galima mažomis pastangomis atnaujinti spalvą. Kitas privalumas, alyvuojant grindis, vaikams buvo labai smagu čiuožinėti, o su vaškuotomis kojinėmis didysis kambarys (kuriame vis dar linoleumas) tapo didelė didelė čiuožykla.
Jau ir sinta sukonstruota... irgi balta... Tik jai dar stalčių trūksta, rūbai sudėti į kreivas stirtas (kas mane labai erzina), todėl dar neina girtis. Ai, ir dar be durų, kol kas dar tik lentynos. Bet judėjimas į priekį jau yra. Ir dar kartą "ai", nepaminėjau, gi viskas rankų darbo. Tik šį kartą negaliu teigti, kad patys pasidarėm, nes grožį interjere labiau vyras įvedinėja. Aš kaupiu mintis apipavidalinimams, taip sakant idėjas kraunu senatvei.
P. S. stengiuosi rašyti trumpesnius įrašus.
2016-01-08
Kas vaikas? (Pirštinės)
Tik nežinau kam labiau reikėjo tokių pirštinių - mamai, ar vaikams. Mezgant kaip visada - iškilo nenumatytų kliūčių. Du ežiukus padariau ant tos pačios rankos. Tingejau spygliukus nuiminėti, tai vietoj planuotų dviejų porų, padariau keturias.
Gal kas nors dar norės kartoti, taigi procesas: naudojau plonesnius virbalus, nei rekomenduojama ant siūlų etiketės (kad būtų tankesnis mezginys, o pirštinės - šiltesnės). Mezgiau keturiais vrbalais, nes mezginys nedidelis, todėl man taip patogiau, mažiau painiojasi virbalai. Mezgiau vadinamuoju močiučių kojinių raštu, ko pasekoje pats mezginys šiek tiek sukosi, bet uždėjus spygliukus - nebesimato. Nosį ir akis išsiuvinėjau. Spygliukams gaminti ant rankos susivydavau šiek tiek siūlų, tada juos perkirpdavau - gaudavosi daug trumpų siūlų atkarpėlių. Vėriau per vieną akies siūlą dvigubai sulenktą siūlą, o tada jį užrišdavau perkišant laisvus galus per kilputę (rišant paprastus mazgelius spygliukai nestovėjo, o gulėsi į skirtingas puses). Akių skaičiaus nerašysiu, nes lemia siūlai, bei virbalai ir manekeno ranka. Strigau ties nykščio formavimu. Bandžiau kelis variantus. Siūloma nukelti nyksčio pločio akių skaičių ant "žiogelio", tada sekančioje eilėje tiek pat akių uždėti ant virbalo. Bet man taip gavosi per siauras nykštys - tilpo, bet buvo ankštokas, o tai reikštų, kad ir šaltokas. Tai aš nykščiui naudojau nuimtas, uždėtas akis ir dar po dvi dėjau iš šonų.
Vaikai patenkinti, mama patenkinta. Tik per tokius šalčius ežiukai miega, naudojam pirktines dvigubas pirštines.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)