... ir butuose...
... o pas mus šilta... Nors ką aš čia pasakoju... Kiekvienam šilumos jausmas įgimtas. Taigi man šalta. Kūrenuosi. Kai kas liepia eiti žiūrėti į termometrą. Rodo 22 laipsnius. Bet man šalta. Kai man šalta, aš pikta. Kai aš pikta, namiškiai nelaimingi. Taigi vieni neša malkas, kiti duoda degtukus ir paskui pukši kaip karšta.
Iš pradžių, dėliojantis biudžetą, buvom nutarę pirkti gerokai pigesnį katilą. Vėliau kriterijai katilui vis augo, su tais kriterijais, kaip žinia, užaugo ir kaina. Pajungęs katilą, vyras mane informavo, kad juo naudotis labai paprasta. Pakūriau - užvirė vanduo. Susibiesinau. Sakiau tegul pats ir kūrenasi savo prabangų katilą. Ale, kur tau su darboholiku, šalta namuose. ėjau vėl kurti - iš karto šilumos nepajaučiau. Sugebėjau pridūminti tiek namus, kad ilgai teko sėdėti atlapais langais ir durimis - bet grindys buvo šiltos (trūko tik pirštinių). Už tai vaikams buvo džiaugsmo ant "palangių" kaboti.
Bandom atrasti dviratį, kad šiluma iš namų nepabėgtų. Pastogę apsiklojom vata.
Tamsoka ten, o fotoaparatu ne kai kas normaliai naudotis nemoka...
Įsistatėm meistro (nuosavo vyro) sukonstruotas naujas duris - vėjas jau nebešvilpia. Aišku meistras kažkodėl jomis baisiai neptenkintas. Man tai tik apdaila kliūna, bet gi laikina - tik kokiems penkeriems metams...
Atšalo, tai išsipjovėm naujas duris, kad nereikėtų malkų kluone pjauti. Tai jau antra savaitė kūrenam tas malkas.
Taip sakant, gerbiamasis, elkis kaip išmanai - lipk per slenkstį ar prisėsk ant slenksčio. Vaikams džiaugsmo laipioti ant jo.
Šiaip aš labai jau praktiškas žmogus. Bute turėjom dujinę kaitlentę su juodo stiklo paviršiumi. Sakiau tokios nebenoriu. Nuvalai, blizgini su popieriniu rankšluosčiu (labiausiai pasiteisinęs būdas), kol blizgini nuo popierinio rankšluosčio pribyra dulkių. Jos MATOSI... Dar tik svajojau apie nauja kaitlentę ir kažkodėl svajonėse ji vis tiek man piešėsi juodo stiklo. Negalėjau su savimi susitarti, tai nutariau,. kad noriu balto stiklo. Bet prisiklausiau patirčių, kad visokie prikepėliai šiek tiek keičia stiklo atspalvį ir matosi dėmės, nutariau, kad pas mane gyvens JUODO stiklo paviršiaus dujinė kaitlentė.
Na, o mano virtuvė, mano svajonių erdvė - laikinai... - atrodo taip:
Buitinė technika, galima sakyti, supirkta. Nei keikis, nei Dievų šaukis. Atrodo rinka perpildyta visokio gėrio. Tik norėk. Kai reikia išsirinkti, pasirodo parduotuvėse realiai gal kokie dešimt modelių yra pardavime, ir visose parduotuvėse tie modeliai kartojasi, skiriasi tik kainos. Internetinėse parduotuvėse pasirinkimas ženkliai didesnis. Bet vėlgi, jeigu išsirenki kažkokį konkretų modelį, pasirodo, arba konkreti parduotuvė nebetiekia į Lietuvą konkretaus modelio, pasitaiko ir kad nutarus pirkti, prekė staiga pabrangsta. Bet daugumoje - "prekė yra sandėlyje", realiai - sandėlis dažniausiai Vokietijoje. Taigi malonėkite palaukti bent pora savaičių. Čia formaliai ir jeigu gerai sekasi lošti. Praktiškai tenka laukti gerokai ilgiau. O dar mes sugebam išsirinkti tobuliausią modelį, kurio niekuo kitu nenorime keisti. Vienintelis pirkinys, kuris buvo parduotuvėse - maišytuvas. Aišku tokios formos Gustavsberg'as tik vieną modelį ir teturi. O pirkėjas, šiuo atveju turi tik norėti įsigyti ir turėti pinigų. Jokių papildomų sunkumų nekyla.
Šiuometiniai lauko darbai jau irgi baigti. Lieka tik skaityti knygas ir mokytis daržininkavimo meno. Gal ir aš kada nors parašysiu tingaus nupušusio daržininko brošiūrą.
Uždariau avietes į šiferį, kad nepabėgtų ir mulčiavau medžio drožlėmis, kad žolės taip baisiai neaugtų. Slyvas iki pavasario išpjausim. Šalia augs mano rūtų darželis: pomidorų, bazilikų, serenčių, kopūstų eilė.
Ko neįveikia arklys, įveikia kastuvas. Pradžioje šiaudais mulčiuotas šiuometinis daržas. Ten jau tupi trys lysvės braškių. Kitais metais beliks tik ką nors sėti/sodinti. Juoda žemė - šiuometinis menas. Kitais metais laukia rankinis kultivatorius ir šiaudų patalai. Nemėgstu ravėti.
Būsimo gėlyno kontūrai. Laukia ilgi žiemos vakarai studijuojant daugiamečių gėlių įvairovę bei jų auginimo sąlygas. Noriu daug žinoti, bet tuo pačiu. norėčiau, kad gėlynu kas nors pasirūpintų už mane. Na, netraukia manęs gėlių auginimas, nors tu ką. Man gražiausia gėlė - pomidoras. Bet labai noriu turėti dar ir bijūnų ir chrizantemų. Bet gi neužsodinsi viso ploto tik dviejų rūšių gėlėm, kai bijūno daigas kainuoja 70-120 lt. Aš galiu sukasti žemę gėlytėms, galiu pasakyti, kad gražu, bet kaip tą grožį sukurti - tai čia šviečiasi misija neįmanoma. Blogiausiu atveju užleisiu moliūgais - gražiai žydi.
Geriausia tai - kad visa tai MANO ir kuriu kaip man gražu. Galiu auginti veją su gėlėmis, galiu - be jų. Galiu laikyti arimus, galiu auginti dabar madingą laukų pievą, galiu sodinti medžius, krūmus; galiu palikti golfo aikštyną. Svarbiausia kaifuoti nuo savo fantazijų ir jų įgyvendinimo.
