Dėl grožio nesiginčijama

...ypač kai žiūri iš toli ir nusiimi akinius.

Didžiajame kambaryje apšiltinom laukines sienas, arba pakeitėm sienų spalvą.

Sužinojau, kad šiltinant sienas ne tik, jos aprengiamos nutriušusiu kailiu, kuris baisiai graužia kvėpavimo takus ir odą, bet visas šitas gėris užsikloja polieteleno plėvele ir dar du sluoksniai gipso susisuka.

Bet koks gėris yra žiūrėti į pilkai baltas ir lygias sienas (neskaitant, kad jos visos sušaudytos juodais (kažkodėl) varžteliais), o ne į tas juodai žalias nusibangavusias sienas.

Kadangi pas mus viskas daroma iš pradžių laikinai, o tik paskui daiktai randa nuolatines vietas. Tai ir elektros jungtukai gyvena pagal "mediniai žaislai ir tie prie lubų prikalti" taisyklę.

Norėdama įjungti šviesą turiu pasiimti aukščiausią kėdę. Kam reikalingi sporto klubai, kai norint atlikti bet kokį veiksmą reikia išspręsti ne tik sudėtingą loginį uždavinį, bet atlikti daug pratimų: koją aukštyn-žemyn, tūpt-stot-strykt.

Nesamdėm buldozerio. O galėjom. Bet nesamdėm. Kam buldozeris jeigu yra kastuvas ir karutis?

Iki užšalant spėjom išsikasti duobę garažo pamatui. Jeigu galima be projekto statyti pagalbinį statinį iki 80 kvadratinių metrų, tai mes, aišku, tiek ir statysim. Ta proga visus tuos žemių kubus išvešim su karučiu. Negi sudėtinga? Čia gi daug mokslo nereikia. O kad geriau naktimis miegotūsi po tokių intensyvių insanity pratimų, tai mes į tą išraustą griovį dar ir akmenų beigi plytų pritemsim. Tik visos duobės nespėjom užpilti, prišalo mūsų akmenų kalvelė.

Gabalą žemių susivežėm į savo būsimo gėlynėlio pakilimą. Žiūrėjau aš į jį žiūrėjau... ir nutariau, kad nepatinka man jo forma. Keliuką nutarėm daryti kitoje vietoje. Taigi reikės dalį sutemptų akmenų ištempti ir dalį žemių nukasti. Kaip aš laukiu pavasario...
Tuo pačiu pasislėpė mūsų valymo įrenginys. Liko tik trys nežymios landos vedančios link žmogiškojo aukso.
Tuo pačiu galima pasigirti naujais aksesuarais. Sudėti likusieji langai, beigi išpjautas vienas papildomas langas. Dabar namas - normaliai - į gatvę žvelgia dviem akimis.

Mano rūsys turi naujas duris (kol kas be rankenos).

Gerai, kad neįvydžiau vyro prašymo išsimatuoti durų angos. Suvirino, stato duris... ir girdžiu: "pamiršau, kad ruošiausi jas platesnes daryti...". Aš aišku labai apsidžiaugiau, kad bent čia mano kaltės nėra. Dabar tik reikia susinaudoti greičiau visus savo konservus, nes sienos dar neapšiltintos, tai rūsyje temperatūra jau nukrito iki nulio. Kažin koks šaldytų marinuotų burokėlių skonis?...


Kokie tolimesni planai? Neaišku. O tiksliau darbų tiek daug, kad net nežinai kurio griebtis. Atsibundi iš ryto, apsidžiaugi, kad šiandien susidėsi varneles prie keleto darbų sąrašo punktų. Ateina vakaras, ir pradedi krizenti, kad jau net nebeatsimeni kur nusikišai tą darbų sąrašą. Stengiesi tik kuo greičiau pabaigti pradėtą darbą, iškuopti namus ir suruošti vaikus miegui. Migdant vaikus, dar pagalvoji, ką reikia padaryti kai vaikai užmigs, ką internete pasiskaityti, susiplanuoti kitos dienos darbus. Užmigus vaikams, suvoki, kad jau net Facebook'o normaliai nebesupranti, laužia miegas...

...Bet artėja Kalėdos. Pradėjom lankyti darželį. Ten užduoda namų darbų, taigi reikia stengtis ir temptis. Ne tik save rytais dažyti, kad nebūtų baisu užsidėti akinius, bet ir vaikams Kalėdinę nuotaiką kurti ir darbelius į darželį kurpti. Bet smagu. Jeigu ne vaikai ir ne darželis, šiemet Kalėdų nuotaikos nejusčiau. O dabar - advento kalendorius kabo, eglutė papuošta, dovanos planuojamos, vaikui kalėdinis kombinezonas sukurtas, dekoracija į darželį sukurta. Rytoj laukia imbierinių sausainių kalno kepimas, paskui piešimas ant jų. Tik nereikia manęs kaltinti nupušimu, aš puikiai suprantu, kad tas kalnas kalėdinių sausainių rytoj vakare ir bus suvalgytas. Bet gi tai ir yra gyvenimo džiaugsmas, kai visi terlioti terliotuose namuose valgom imbierinius ausainius su pienu krizendami.

Laukiam Kalėdų ir kaupiam statybinių medžiagų atsargas, nes per Kalėdas, kaip žinia, statybinių prekių parduotuvės nedirba.

Linksmų švenčių visiems. Krizenkit.

Uti titi šalta...

... lauke...

... ir butuose...

... o pas mus šilta... Nors ką aš čia pasakoju... Kiekvienam šilumos jausmas įgimtas. Taigi man šalta. Kūrenuosi. Kai kas liepia eiti žiūrėti į termometrą. Rodo 22 laipsnius. Bet man šalta. Kai man šalta, aš pikta. Kai aš pikta, namiškiai nelaimingi. Taigi vieni neša malkas, kiti duoda degtukus ir paskui pukši kaip karšta.

Iš pradžių, dėliojantis biudžetą, buvom nutarę pirkti gerokai pigesnį katilą. Vėliau kriterijai katilui vis augo, su tais kriterijais, kaip žinia, užaugo ir kaina. Pajungęs katilą, vyras mane informavo, kad juo naudotis labai paprasta. Pakūriau - užvirė vanduo. Susibiesinau. Sakiau tegul pats ir kūrenasi savo prabangų katilą. Ale, kur tau su darboholiku, šalta namuose. ėjau vėl kurti - iš karto šilumos nepajaučiau. Sugebėjau pridūminti tiek namus, kad ilgai teko sėdėti atlapais langais ir durimis - bet grindys buvo šiltos (trūko tik pirštinių). Už tai vaikams buvo džiaugsmo ant "palangių" kaboti.

Bandom atrasti dviratį, kad šiluma iš namų nepabėgtų. Pastogę apsiklojom vata.

Tamsoka ten, o fotoaparatu ne kai kas normaliai naudotis nemoka...

Įsistatėm meistro (nuosavo vyro) sukonstruotas naujas duris - vėjas jau nebešvilpia. Aišku meistras kažkodėl jomis baisiai neptenkintas. Man tai tik apdaila kliūna, bet gi laikina - tik kokiems penkeriems metams...

Atšalo, tai išsipjovėm naujas duris, kad nereikėtų malkų kluone pjauti. Tai jau antra savaitė kūrenam tas malkas.

Taip sakant, gerbiamasis, elkis kaip išmanai - lipk per slenkstį ar prisėsk ant slenksčio. Vaikams džiaugsmo laipioti ant jo.

Šiaip aš labai jau praktiškas žmogus. Bute turėjom dujinę kaitlentę su juodo stiklo paviršiumi. Sakiau tokios nebenoriu. Nuvalai, blizgini su popieriniu rankšluosčiu (labiausiai pasiteisinęs būdas), kol blizgini nuo popierinio rankšluosčio pribyra dulkių. Jos MATOSI... Dar tik svajojau apie nauja kaitlentę ir kažkodėl svajonėse ji vis tiek man piešėsi juodo stiklo. Negalėjau su savimi susitarti, tai nutariau,. kad noriu balto stiklo. Bet prisiklausiau patirčių, kad visokie prikepėliai šiek tiek keičia stiklo atspalvį ir matosi dėmės, nutariau, kad pas mane gyvens JUODO stiklo paviršiaus dujinė kaitlentė.

Na, o mano virtuvė, mano svajonių erdvė - laikinai... - atrodo taip:

Buitinė technika, galima sakyti, supirkta. Nei keikis, nei Dievų šaukis. Atrodo rinka perpildyta visokio gėrio. Tik norėk. Kai reikia išsirinkti, pasirodo parduotuvėse realiai gal kokie dešimt modelių yra pardavime, ir visose parduotuvėse tie modeliai kartojasi, skiriasi tik kainos. Internetinėse parduotuvėse pasirinkimas ženkliai didesnis. Bet vėlgi, jeigu išsirenki kažkokį konkretų modelį, pasirodo, arba konkreti parduotuvė nebetiekia į Lietuvą konkretaus modelio, pasitaiko ir kad nutarus pirkti, prekė staiga pabrangsta. Bet daugumoje - "prekė yra sandėlyje", realiai - sandėlis dažniausiai Vokietijoje. Taigi malonėkite palaukti bent pora savaičių. Čia formaliai ir jeigu gerai sekasi lošti. Praktiškai tenka laukti gerokai ilgiau. O dar mes sugebam išsirinkti tobuliausią modelį, kurio niekuo kitu nenorime keisti. Vienintelis pirkinys, kuris buvo parduotuvėse - maišytuvas. Aišku tokios formos Gustavsberg'as tik vieną modelį ir teturi. O pirkėjas, šiuo atveju turi tik norėti įsigyti ir turėti pinigų. Jokių papildomų sunkumų nekyla.

Šiuometiniai lauko darbai jau irgi baigti. Lieka tik skaityti knygas ir mokytis daržininkavimo meno. Gal ir aš kada nors parašysiu tingaus nupušusio daržininko brošiūrą.

Uždariau avietes į šiferį, kad nepabėgtų ir mulčiavau medžio drožlėmis, kad žolės taip baisiai neaugtų. Slyvas iki pavasario išpjausim. Šalia augs mano rūtų darželis: pomidorų, bazilikų, serenčių, kopūstų eilė.

Ko neįveikia arklys, įveikia kastuvas. Pradžioje šiaudais mulčiuotas šiuometinis daržas. Ten jau tupi trys lysvės braškių. Kitais metais beliks tik ką nors sėti/sodinti. Juoda žemė - šiuometinis menas. Kitais metais laukia rankinis kultivatorius ir šiaudų patalai. Nemėgstu ravėti.

Būsimo gėlyno kontūrai. Laukia ilgi žiemos vakarai studijuojant daugiamečių gėlių įvairovę bei jų auginimo sąlygas. Noriu daug žinoti, bet tuo pačiu. norėčiau, kad gėlynu kas nors pasirūpintų už mane. Na, netraukia manęs gėlių auginimas, nors tu ką. Man gražiausia gėlė - pomidoras. Bet labai noriu turėti dar ir bijūnų ir chrizantemų. Bet gi neužsodinsi viso ploto tik dviejų rūšių gėlėm, kai bijūno daigas kainuoja 70-120 lt. Aš galiu sukasti žemę gėlytėms, galiu pasakyti, kad gražu, bet kaip tą grožį sukurti - tai čia šviečiasi misija neįmanoma. Blogiausiu atveju užleisiu moliūgais - gražiai žydi.

Geriausia tai - kad visa tai MANO ir kuriu kaip man gražu. Galiu auginti veją su gėlėmis, galiu - be jų. Galiu laikyti arimus, galiu auginti dabar madingą laukų pievą, galiu sodinti medžius, krūmus; galiu palikti golfo aikštyną. Svarbiausia kaifuoti nuo savo fantazijų ir jų įgyvendinimo.

Neturįėjo bobutė bėdos...

... Lyg būtų maža bėdų, didžiausia problema - kaip po galais išlaikyti grindis švarias, kai prie pat laiptų papilta milžiniškasžvyro kalnas?...


Mūsų sumuštinis baigtas formuoti. Pusę vasaros namas gyveno be batų (pamatų), pusę - be sijono, nuo pamato buvo atkeltas per kokkius du centimetrus. Pliusas tas, kad ne taip jau ir stipriai pas mus jautėsi šiūmetinė vasarinė kaitra. Namas pakeltas. Keliant namo vidinę sieną, du poliai subyrėjo. Visokiausių mincių kilo, kas jiems galėjo nutikti. Pabuvom detektyvais ir atradom - vienoje sienoje rastuose dviejų durų plocio anga išpjauta ir išmūryta. Tai teko dar papildomai griovėjais pasidarbuoti. Ne visi slenksciai vis dar trumpomis kojomis įveikiami - jie taip ir kabo pakibę per ~15 cm. Kartais atrodo, kad maziausiajam patogiau būtų pralysti per apacią.

Nuo akmenų tampymo atrodo jau rankos ištyso ir smegenyse kažkas išsijungė... kapitaliai... tai ta proga susiformavau savo kalniuką ant rūsio ir dar papuošiau - iš dviejų kampų suguldžiau akmenis. Ateityje ten planuojamas mano vaistažolių ir prieskoninių augalų kampelis. o kol kas įkurdintos vaikų remontantinės braškės.

Pabaigėm visų kambarių grindis. Darėm technologiškai: betonas, 15 cm šiltinimas, grindinio šildymo vamzdeliai ir vėl betonas. Ant viršaus - linoleumas. Išmokau ir aš košę maišyti (apie tai, kad pirmą maišyklę sugadinau, istorija nutyli).
Vaikų smėlio dėžė (dar niekada mūsų televizorius neatrodė toks mažas ir vienišas):

Įsigijom naują draugą (cia labiau man - ilgais žiemos vakarais, galėsiu prisiglausti). Beveik baigtas mūryti kaminas. Kadangi tik beveik, tai kai lauke lyja, pas mus miegamajamae kapsi (dar neatitverta katilinės siena). Sukonstruotas ir išbandytas - veikia. Liko pasigaminti akumuliacinę talpą ir ją pajungti. Vis tikimės, kad taip dažnai kūrentis nereikės.

Senajam peciui buvom įėtaisę draugiją, bet jis pas mus vis tiek neužsibuvo. Nuo šito peciaus koklius gražiai nuardėm ir atidavėm pirmam pasitaikiusiam, nes mūsų šiukšlių kalnas jau ir taip įspūdingas.

Iš mano daržininkavimo šiemet liko tik tokia nauda, kad turiu išpurentos dirvos plotą, į kurį prisisodinau braškių. Kelis agurkus gal ir nuskynėm, bet šiaip visos virkšcios išėjo į komposto krūvą su visais savo augintiniais. Sliekai šiemet pas mus nebadauja.

Elektra vėl patobulinta - vis prireikia naujų jungtukų. Paskutinį kartą brangusis daro elektrą ir vis burba sau po nosim - ne Jungas, ne Jungas... O aš sau tyliai mastau - vaidina cia profesionalą, išsikalinėja... Jungiu elektrą kambary vakare, ir mintyse - ne Jungas...

Panašųu, kad į įsivaizduotas laiko normas telpam. Tarp pamato ir namo skylės nebešviecia, grindys padarytos, šildymą turim. Liko visokius pabaigtukius pasidaryti ir prisipjauti malkų žiemai, nes visas supjautas užkrovėm nesupjautais rąstais.
Ir dar būtų gerai reabilitacija.

Dirbam

Prasiatostogavau penktame aukšte pas mamą. Grįžau į savo "sodybą". Galiu drąsiai teigti, kad dvi savaitės be kastuvo - baisiai daug. Vyrą pašaukė atgal į kariuomenęKrašto apsaugos ministerija nusprendė, kad jis dar mokintinas. Tai nutariau ir aš apkasus išsikasti.

 

 

Nusikasiau nuo požeminio savo rūsiuko žemes. Kasu ir galvoju - šimtą metų tas kalnas niekam netrukdė, o mum - tai forma netinka, tai aukštis, tai šiukšlių ten pilna... O jeigu jau kalbėti apie šiukšles, tai čia iš  viso man psichozę varantis klausimas. Jeigu būtų galima spręsti apie visos žmonijos požiūrį į "ekologiją" iš vienos sodybos, tai būtų galima teigti, kad anksčiau žmonės neturėjo jokio supratimo apie padorumą apskritai. Kur kastuvą besi - ten šiukšlės. Užkasinėta po žemėmis: duženos, skudurai, politileniniai maišiukai, metalai... Kažkokia katastrofa...

 

Mėgstu aš žiūrėti animacinius filmukus. Prieš keletą metų rodė apie dieduką, kuris prisikabino daug balionų ir išskrido su savo namuku laimės ieškoti. Mum jau netoli iki to.

 

Dali namo kabo (tiesiogine to žodžio prasme):

 

 

 

 

Dalis namo jau turi naujus "batus" (nauji pamatai išpilti)

 

 

Manęs pasiteirauta (tikslai neaiškūs, bet pokalbyje aktyviai dalyvavau): kaip daryti grindis - technologiškai (betonas, putplastis, betonas) ar kaip dabar madinga daryti (putplastis, betonas). "Bendrom" jėgom prieita išvados, kad darysim technologiškai, siekiant išvengti naktinių pelių krebždėjimų su savo aštriais dantimis į putplastį. Kol aš rūpinausi savo vaikų kultūrinimu, brangusis išpylė vieną sluoksnį betono, išklojo putplstį ir išvedžiojo šildymo vamzdelius:

 

Vakar išpylė viršutinį betono sluoksnį ir išlygino (dar lyginsis su plytelių klijais - pedantas). Aišku į betoną spėjo įvarvolinti katė...

Kita dalis mūsų namo atrodo taip:

 

Išridenti menki pamatiniai akmenys iš po namo, išpilti poliai. Įdomu, kodėl man nuolatos susidaro vaizdas, kad į kojas vėjas pučia...

Susitvarkėm savo gręžinį galutinai (beveik): išpiltas dangtis, užridentas ant šulinio, uždėtas mažas "ekologiškas" dangtukas.

 

Baigtas ardyti tvarto pamatas. Likusi duobė užpilta sapliais nuo palėpės. Ten irgi - šimtą metų niekam tie spaliai nemaišė. Atvažiavo miesčionys kaiman gyventi ir nutarė iš palėpės dulkes išvalyti. Vakar atrodėm kaip maugliai ir dar pusę kaimo dulkėse sėdėjo.

 

Nugis daug čia mes jau padarę... Net neatrodė, kol neapršiau visko. Šitoks ilgas rašinys su tokia galybe nuotraukų gavosi. Bet vis tiek dar noriu pasidžiaugti kaimo gyvenimu. Mūsų kaimynai plečia šeimos ūkį: įsigijo tris ožkas (arklio nebesimato), taigi vaizdas pro langą ir už kluono (mūsų žemėje, su mum nepasitarus) pasikeitė:

Grįžtu kažkada namo. Ant kiemo ožka ganosi, mano serbentus kramto. Ir jom vitaminų reikia...

Ir dar įsigijo naują šunį (kiemas mūsų):

Eina vakar jaunieji kaimynai, savo senąjį šunį tvarkingai už pavadėlio prisirišę vedasi, gyvenimu džiaugiasi. Kitų kaimynų šuo juos einančius gatve aploja. Per kiemą lodamas skuodžia mūsų šuo. Ir... per mūsų kiemą skuodžia lodamas jų naujas šuo...

 

Smagu, kai kaimynam gerai klojasi...



Menkas pavasarinis styptelėjimas

Mes tuoj galėsim dalyvauti gražiausios Rūgpienių sodybos konkurse, jeigu galų gale apsispręsim kaip mūsų eksterjeras turi atrodyti.
Užsikasėm šulinį. Gražu. Po langais erdvė. Atsivežėm žvyro. Jį išpylėm tiesiai po langais, į šulinio vietą...

Pusę kaimo šunį (čia tie, kur palaidi laksto) turi džiaugsmo. Visi ateina padūkti į mūsų gražųjį smėliuką. Gerai, kad šuo - ne katė. Gerai, kad mūsų katė išpaikus. Išsiprašo į lauką. Išleidžiu. Toliau kuičiuosi namuose. Girdžiu gremžia duri ir miauksi - namo nori. Įleidžiu. Iš karto lekia į savo dėžę gamtinių reikalų atlikti. Inteligentė. Net kaimynai į lauko tualetą laktso, o vat mūsų katė negali.

Viršutinį šulinio žiedą nuridenom (sunkus zaraza) ant gręžinio ir jį įkasėm. Gavosi kaip šulinukas. Padarėm papildomą atšaką vasariniui vandeniui. Liko išlieti dangtį ir ant jo pritvirtinti dangtuką. Beigi estetiškai paslėptį šį architektūrinį šedevrą.

Mažajame kambariukyje prisikasinėjom gręžinukų kas pusantro metro (ant viso perimetro). Juos užbetonavom. Kaip sutvirtinimas naudota iš armatūros suvirinta trikampio konstrukcija (man pedagogiška veido išraiška išaiškinta, kad tai stabiliausia geometrinė figūra). Kad nesiliestų su žemėmis betonas, panaudoti maišai (sukamės minimaliomis sąnaudomis iš padėties).

Ant išbetonuotų (ir sustingusių) polių statomi domkratai ir namas po truputį kyla. Išlyginamas (daugiausiai sieną reikėjo kelti 14 cm, čia toks tobulai tiesus namas). Išdaužomi ir išvežami pamatiniai akmenys (sunkūs zarazos).

Na štai, ir mūsųs namas kabo ore. Laukia kol pilnai išdžius visi poliai ir bus paruošti klojiniai naujam pamatui. Tada tokia pati procedūra lauks kitos namo pusės.

Su pacasariu.

Vis dar kuičiamės

Kol kas išgriauta viskas, kas stovėjo nevietoje. Liko tik užkasti šulinį ir iš jo viršaus sumeistrauti būdą. Kaimynai turi baisiai daug šunų ir visi jie laksto palaidi. Aišku, kartais pažaidžia šaškėmis ir bando juos uždaryti arba pririšti: kartais uždaro vieną, pririša kitą, o dar trys valkiojasi po kaimą. Ir taip kaitalioja. Bandžiau klausiti kam jie taip daro, nesupratau logikos... Taigi vienas iš tų šunų, apsigyveno pas mus ant laiptų. Kaimynė apsidžiaugė, kad mes jį priglaudėm, nes nebeiššeria tokios armijos.

Šiandien jo laukia paskutinė veterinaro procedūra ir bus praėjęs techninę apžiūrą.

Kiti kaimynai turi arklį. Tas vis mums po vonios langais ganosi. Gal ir jį prigausti/ Velniava, neturim kur laikyti... O tie kaimynai tai patys maloniausi, nes turi mielą arklį. Galėtų jis vienas gyventi - be kaimynų... Nueinam su vaikais į kitą sklypo galą, prie vaikiško medžio.

 Žiūriu kaimynė kuičiasi mano "šiukšlėse" (išpjautos slyvos sumestos už kluono). Galvoju gal ką pametė. Ne... Ateina dar ir kaimynas su pjūklu ir jie ten kažką pjaustosi. Pasiutau. Iriuosi namo. Jie pakelia galvą, pažiūri į mane, ir toliau darbuojasi. Prieinu. Sakau "Laba diena". Moteriškė pakelia galvą, pasisveikina ir toliau kuičiasi. Aš apšalau. Klausiu ką jie čia veikia? Moteriškė man atsako klausimu - "O ką, negalima?". Darau ilgą pauzę ir svarstau kaip čia dabar atsakyti. Ji: "Tai čia gi šiukšlės, tai mes pagalvojom, kad galima..." Ir varto tokias tipines blondiniškas akis, atrodo kaip katė pakakojus ir klausdama ar čia ne vietoje. Bandau paaiškinti mandagumo taisykles. Ji man: "A, tai kitą kartą atsiklausim..." Ir toliau kuičiasi.
Nuėjau namo... Net vyrui skambinau guostis...

Noriu aukštos, rusiškos tvoros. Nebepirksiu saldainių, taupysiu tvorai.

Vis dar džiaugiemės pavasriu. Tvarkomės aplinką. Atrodo dabar nieko kito ir neveikiam, kaip tik nešiojam šiukšles iš vieno sklypo galo į kitą. Sukūrenom baisiai daug aviečių (čia tų labai gerai derančių, jau sulaukėjusių). Pakeitėm eksterjerą - nusikraustėm šiukšles.

Išsikasėm dar vieną griovį vandeniui (čia tas virš 140 cm gylio, siauras, kur užpakalis sunkiai telpa). Kasėm baisiai ilgai... Susuimokėjom savo žaviam kaimynui, su žaviu arkliu 50 lt, kad daugiau nebeatvažiuotų... Atvažiuoja jis pas vyrą klausti kaip galėtų atsidėkoti už šiferį. Išsiplepa. Pasisiūlo iškasti griovį. Atvažiuoja 11 val vakaro su keliais "pagalboiniais". Kasa. Iškasa per kastuvą. Kasa giliau. Kastuvas eina gulsčiai. Įšalas. Sako, tai mes su laužtuvais. Vyras išprašo darbininkus iš kiemo. Vietos verslininkas paprašo bent 10 lt. Vyras duoda 50 lt. Verslininkas duoda savo telefono numerį, kad vyras pasiskambintų, kai įšalas išeis (čia mūsų kaimynas, ūkiškai gyvenantis, pas jį turbūt įšalas kityoks). Neskambinom. Išsikasėm patys. Kas dieną vos ne po 10 cm, kiek atitirpsta, tiek nugramdom. Pasijungėm vandenį iš gręžinio.

Ir dar vienas griovys: kanalizacijos infiltracijos vamzdžiui. Turbūt mes dabar kaifuojam nuo griovių kasimo. Mažesnių jų ant visų kampų jau prikasinėjom, nes ten laidojam kompostuojamas šiukšles. Man baisiai nepatinka deginti...

 

 

Ir pradėjom daržininkavimo sezona. Truputį begalviškai gaunasi, bet ką dabar... Su savo Po į 4 vazonus prisikasėm žemių. Pasisodinom bulves. Jos turbut nuo žiūrėjimo išdygo. Namuose šilta, tai dienom pradėjau nešioti į gonkelį, kad taip neištystų. Vieną vakarą palikau... Buvo šalna... Gaivelėjasi dabar. Žiūrėsim ar iš jų kas dar bus. Blogiausiu atveju turėsim šaldytų bulvyčių fri. Pasėjau kopūstus, pamiršau, kad daiginu. Ištyso. Braškes vazonėliuose katė už salotas užskaito. Geriausiai auga svogūnai, kuriems vis viršūnes tenka nukarpyti, nes greitai auga ir žemuogės, nes katė dar nerado. Kaip man patinka pavasaris...

 

Kaupiu po truputį laiką, jėgas ir po truputį judam į priekį. Dabar spirgu iš nekantrumo kaip mums seksis auginti namą.

Atviri horizontai

Nusigriovėm tvartą.

Atsivėrė vaizdas į mūsų kasdienybę. Pirmadienio rytas. Žiūriu kaimynė bėga į kitą kaimo galą. Žiūriu... parbėga nešina dideliu mėlynu cilindru. Kaip tik iš vakaro man vyras aiškino apie akumuliacinę talpą, prirodė vaizdelių. O, galvoju, akumuliacinė talpa. Ale atsineša arčiau. Ne. Tai prabangioji skalbimo mašina "Ryga". Tobulėja.
Mes čia kaip tik iš vakaro sprendėm dilemą, ar tik kartais ne vienas arklys ant viso kaimo. Pasirodo ir skalbimo mašina bendra nuosavybė.
Ryto linksmybės tęsiasi.
Atvažiavo du vyrukai vandens iš gręžinio pumpuoti. Dirba. Beje, mes jau turime gręžinį.

Atvažiuoja kaimo verslininkas su arkliuku šiferio susirinkti. Atsiprašo, kad arklys murzinas. Čia neskaitant to, kad neaišku, kuris iš jų murzinesnis. Pliusai arklio naudai, kad jis turi visus dantis, negirtas ir nesubraižytu veidu. Paglostau arklį, nes labai prašo jį paglostyti. Tiesą pasakius, tenka sukaupti visus drąsos likučius. Bijau aš ko tai gyvulių... Krauna į savo transporto priemonę šiferio lapus ir pukši. Sužinau, kad vakar buvo Rusijos armijos pergalės diena. Šventė. Nesulaukia užuojautos. Gręžinistai jau šypsosi, santūriai.
Pavargo vyrukas, nutarė pabendrauti su gręžinistais. Klausia:
- Jūs čia santechniką darot?
Tyla. Keli mąslūs "chmmmmm".
- Ne, čia gręžinys.
- Aaaa, tai santechnika... (išmanus veidas)
- Na ne, gręžinys... (aiškina kas tai per daiktas).
Rimta veido išraiška inteligentiškame veide. Mąsto. Nutaria dar pabendrauti:
- Kiek čia viskas kainuos?
- Aštuonis.
- Aaaaa, tai čia visai nedaug...
Žiūriu vienas gręžinistas nusisukęs prunkščia. Kitas bando santūriai šypsotis. Aš jau šluostausi juoko ašaras.
Linksmai prasidėjo diena.
Dar ir Bibliją mergaitės bandė įsiūlyti.

Kad nebūtų "brenda ragana per purvynus nepalikdama pėdų...", pasidarėm vienai mašinai takutį. Oi kiek dar darbo liko. Ir kiek pliurzynės.

Pajaučiau ir aš pavasarį. Tvarkausi aplinką. Panašu, kad mum reikia buldozerio.

Jei tu gyvas, pieno puta...

Mūsų kiemas dabar panašus į arimus. Jame galima sodinti bulves nededant didelių pastangų. Tik spėk mėtyti bulves.
Vakar užklimpau. Supratau, kad vairavimo ypatumus galima skirstyti į; iki vaikų ir po vaikų. Kažkada buvau tiek naivi, kad galvojau, jog moku vairuoti. Kažkada netgi įsivaizdavau, kad man patinka ekstremalios vairavimo sąlygos. Pasenau.
Kapanojausi, kapanojausi tame purve ir kilo mintis, gal spjauti į visą šitą reikalą ir palikti tą mašiną skersai keliuko. Vyrui SMS tik parašysiu, kad šonan grįžęs nesuvažiuotų ir mašiną pastatytų padoriai. Bet prieš kaimynus nepadoru pasidarė, tai iškankinau...
O dar šiandien ir traktorius atvažiavo... Prasinešė per mano anglišką purvyną...

Vaizdas prie įėjimo ne ką geresnis. Atsikėlę gi vandenį kasėmės. Padarėm purvyną. Tai brangusis bandydamas taisyti situaciją išpylė tokiu smėliu-žvyru. O mano mažajam vyrukui tik to ir tereikėjo. Tai jis dabar vis vandenį "daro". Iškasa vieną duobę, kad iš kitos ten perneštų balą. Ir taip pasaka be galo...
Taip sakant šalčio pramonė, oi kaip, su ledais sugaišti pagavo. Pavasarėja. Tą pajautė ir mūsų kaimynės. Pradėjo skalbimo lauke sezoną. Vat žmonės, dirba, sunkiai gyvena. O čia, atėjai, paspaudei mygtuką, ir baigta...
Net mano katė pavasarį pajuto. Vis dažniau ant lovos krašto drįbso, prieš saulutę kaitinasi, nei ant mano strateginės kėdės.
Atvažiavus čia gyventi, man buvo nerealiai šalta. Nuolatos. Namas buvo negyvenamas, įšalęs. Tai aš net tirpau iš laimės pasistačius savo mėgstamą kėdę prie pečiaus. Deja, ji ne tik man patiko...

Čia, aišku, jau po to, kai dužo mano svajonės. Nutarus pirkti rūgpienius, man net varveklis nuo nosies pradėjo tirpti, pagalvojus, kad visą žiemą ant pečiau pradrįbsosiu. Net lydžiausi atsiminusi vaikystę, kaip kaime ant pečiau garuodavom parėję iš lauko (tik vyras iš vaikystės kaime kažkodėl atsiminė šaltas žiemas). Deja... Kažkoks žioplys sugalvojo pastatyti vertikalų, o ne horizontalų pečių...
Artėjant pavasriui ne tik kaimynai tvarkosi. Nusišveičiau ir aš sienas. Pasirodo jos šviesiai žalios... Šiandien ir pusę lubų jau įveikiau. Jos pasirodo irgi baltos...

Jeigu jau apie tvarkymąsi, tai aš baisiai nustebau, kad nugriauti statinį galima per dieną, o vat sutvarkyti tą visą šiukšlyną gali prireikti ne vienos dienos. Nugriovėm savo dvi vištides (aš vadinu tvartu, o realiai tai 5 statiniai: tvartas, trys vištidės ir lauko tualetas). Plytų kalnas. Tai, kad nebūtų nuobodu, aš jas valau (vyras prasmės tame nemato, o man jos nuvalytos į gražesnį bokštą susideda). Atrodo, kas čia tokio, tupi sau su plaktuku rankose ir tik kaukšt, kaukšt... Aga... Vakare galvoje vis dar kaukšt, kaukšt... Jaučiuosi kaip jaunystėje. Kai išeidavai iš klubo, gerai išsišokus. Vėsi naktis. Tuščios gatvės, o galvoje vis dar kala. Kojos, rankos - kaip ne nuosavos. Jaučiasi tik toks geras tvinksėjimas pirštų galiukuose.

 

 

Taigi, į senatvę pradedu galvoti ir suvokiau, kad:

1. Vidurinėje chemiją ne šiaip sau mokė. Pasirodo CIF'as puikiai reaguoja su pelėsiais. Vežtų, jeigu nepykintų.
2. Vairuoti moteriškėms po vaikų tinka tik pakilimo takas ir ne daugiau 30 km/h greičiu.
3. Galiu dirbti statybose pagalbiniu, tik labai jau lėtai. Kažin kiek uždirbčiau?