Ūkininkaujam?

Dar bute gyvendama turėjau katę, balkone vasarą augindavau pomidoriukus, žemuoges. Ir tai jau buvo mano mažas šeimos ūkis. Dabar turiu ir katę, ir šunį, ir pomidoriukų, ir pomidorų, ir žemuogių, ir braškių. Ir aš vis dar sukuosi mažame šeimos ūkyje. Ir vat svarstau, kuri vieta šiame teiginyje geresnė - ar kad mažas ūkis, ar kad šeimos. Ar taip, ar taip - vis tiek širdį glosto.

Vyras sumeistravo inkubatorių. Net keista, bet kalbant apie šį savo kūrinį nepasitiki savo jėgomis, todėl pradžiai įdėti tik 10 kiaušinių. Skaičiavom, kad galim sutalpinti apie 60 kiaušinių.

Beveik viskas automatizuota. Net kiaušinių vartymas - atsikeli, išsivalai dantis ir automatiškai eini apvesrti kiaušinių. Vakare analogiškai - automatiškai išsivalai dantis ir eini automatiškai apversti kiaušinių.

Toliau meistraujam savo didžiąją vištidę. Viduje jau pradeda rastis griaučiai narvams.

Mūsų vyšnių giraitė auga ir žydi. Kiekvienai vyšniai ir trešnei brangiausias įkasė po vamzdžio galą ir į jį pripylė dolomitmilčių. Su mintimi, kad augdamas medis, pats pasiims kiek jam reikia.

Pasistatėm avilį, tikėdamiesi, kad spiečius pats atskris. 

Vyras iš pažįstamoparsivežė du senus korius, kad bitėms naujas avilys labiau kvepėtų. Viename koryje, kamputyje buvo likę neišsukto medaus. iškrapštėm lašelį, duodam vaikam paragauti - bijo. O paskui patys su pirščiukais krapštė ir laižė, ir dar komentavo - kad visai kaip tikras medus. Kaip tik vakar perskaičiau mintį apie vištų augintojus, kad jie jaučiasi edukatoriais pasakodami žmonėms apie vištų auginimą. Žiūriu - gi tikrai. Mes edukatoriai tiems, kurie nėra susiję su žemės ūkiu. Aišku, iš pradžių mums patiems reikia viską sužinoti, paliesti ir patirti.

__________________

Dar tais, labai senoviniais laikais, kai studijavau, žiūrėjau kažkokį muzikį realybės šou. Ten vyrukas, su auskaru liežuvyje labai nuoširdžiai plėšė Deivio dainą. Kadangi aš galiu nuoširdžiai tik kaip vilkas pastaugti, tai vakar vaikštau po savo valdas ir mintyse klykiu:

O man taip gera gyvent

O man taip gera mylėt

O man taip gera šiandieną po saule sėdėt...

Žodžių gal ir tiksliai nebeatsimenu, bet man vis tiek gera dainuoti, gera gyventi, gera dairytis, gera džiaugtis tuo ką veikiu, ir tuo - ką nuveikiu.

Su vaikais kasdien vis einam patikrinti, kiek paaugo mūsų braškės.

Kur dingo lietus?

Pradėjus statyti vištidę vis bandėm ištaikyti dienas, kada nelyja. Sakėm užsidengsim stogą, tada bus maloniau dirbti. Nuo lietaus pasislėpėm, bet lyti nustojo. Trūksta langų, durų, keleto sienų, perdangos, bet man jau dabar gražiai atrodo.

Sakiau gyvenime griovių nebekasinėsiu. Bet kokia vištidė be vandens ir elektros. Pasiaukojau. Vyras mano auką priėmė ir iškėlė hipotezę, kad kai baigsim kūrenti visas savo malkas, kai jau neturėsima ką veikti, geoterminiam šildymui griovius kasimės. Tai pasididinau darbo krūvį ir nuo kito mėnesio taupau traktoriukui. 

Po truputį džiaugiuosi žiedais.

Tvarkausi daržus ir šiltnamius. Neišsodinti į dirva liko tik moliūgai.

Pas mus kaime yra vienas labai į bendravimą linkęs pijokėlis. Mes jam pernai keletą didelių krepšių pomidorų davėm. Sėju šiemet gėles prie gatvės. Šliaužia bendrautojas. Labai nuoširdžiai, kaip koks italas aiškina, kad pomidorai tai buvo geri, skanūs. Sako: "aš ir šiemt iš tavęs pomidorų imsiu". Su vyru pakrizenom ir nutarėm šiemt jam daigų duoti, o ne raudonskuosčių. Prikasiau aš daigų, gal kokia 15 vnt. Žiūriu šliaužia. Pasivijau gatvėje - duodu daigus. O jis vargšas net atatupstas traukiasi, klausia ką jam daryti reikės su tais daigais. Aš pasijaučiu išmintinga ir atsakau, kad galės valgyti... kai užaugs. Padėkojo ir nusinešė. Net smalsu pasidarė ar augins ir kokiu būdu sodins - ar tik ne šaknelėmis į viršų.

Mano bjaurukai, tapo jau nebe visai bjaurukais, bet vis dar smirdukai. Nusipirkom gražius pūkuotus kamuoliukus. pradėjus augti plunksnom, supratau, kad viščiukai gali atrodyti kraupiai.

Prikėliau vištas, kad nufotografuočiau, o tai su fotiku tik naktimis randu laiko po kiemą palakstyti.