Apetitas atsiranda bevalgant

Kai moteriškė nueina duonos pirkti... Siulam buvo akcija... Pamačiau siūlus, kurių man visai nereikėjo, nemėgiamos spalvos. Bet man jų reikėjo. Ilgai nežinojau, ką man su jais daryti. Ėmiau ir virbalus, ir vąšelį. Ir... Deja, pradėjau nerti iš jų servetėlę. Nėrimo eigoje milijoną kartų norėjau mesti šitą paiką užsiėmimą. Bet net seilės tįso, kaip aš noriu apvalaus stalo ir ant jo didelė nertos staltiesės iš tokių siūlų. Dar man reikia fotelio su apvaliu užtiesalu ant galvūgalio iš tokių siūlų. Ir dar reikia šalio. Ir dar tyliai pasvajoju apie suknelę...

Tai vat. Kol kas šia kuklia servetėle papuošiu stalą. Ant baltos staltiesės - puikiai tiks.

Rinkausi stambesnį vąšelį, nei rekomenduojama. Nes pabandžius nerti smulkesniu, nėrinys prarasdavo tą minkštumą, purumą ir švelnumą. Dėl ko man tie siūlai ir patiko. Dėl stambesnio vąšelio (o gal dėl siūlų pūkuotumo )akys gavosi netolygios ir didesnės (bet man žavios). Dar padariau vieną klaidą. Bandžiau nuardyti ir ištaisyti, bet viskas tik vėlėsi. Todėl nutariau, kad kaip nemokančiai nerti, bus gerai.

Kūrybinė erdvė vaikams

Jau kuris laikas mane erzina mano įrašai. Dar pasiskaičiau vasarą apie gero tinklaraščio kriterijus... Tai vat, nutariau bandyti keisti savo rašliavas. Informacinos prasme gal ir nebus labai vertingas tinklaraštis, bet gal bus maloniau skaityti.

Laikas nuo laiko man užeina savigraužos minutės dėl to, kad per mažai skiriu dėmesio vaikams. Tai pasiskaitinėju periodiškai apie vaikų ugdymą. Ir visada tenka grįžti prie minties, kad mano vaikams su manimi nusisekė. Visi vaikų ugdymo specialistai dalina patarimus, kaip "prisigaudyti" laiko su vaiku, kai visur reikia skubėti. Pataria kartu gaminti valgyti, atlikti kitus namų ruošos darbus kartu su vaikais, eiti pasivaikščioti, skaityti knygas. Tenka nuraminti savo savigraužos kirminą ir susitaikyti su mintimi, kad aš su vaikais praleidžiu daugiau nei rekomenduojamas 15 min per dieną kokybiško laiko.

Tuo pačiu plačiose interneto erdvėse prisirankioju idėjų, ką būtų smagu dar nuveikti. Nes, prisipažįstu, konstruktorium žaisti aš nemėgstu.

Iš kartoninės dėžės pagaminom akvariumą.Dabar bet kada jį galima papildyti norimais objektais. Keisti žuvis, pridėti akmenų, apgyvendinti jūrų žvaigždę ar povandeninį laivą. Mūsų projektas dar tuštokas, nes pagavo liga.

EKO

Atrodo mokiausi, atrodo daug skaitau, atrodo turėčiau būti protinga. O aš vis prie to paties klausimo grįžtu - šiais laikais - "eko" - tai ekologija ar ekonomija? Perdirbti šiukšlių maišai, popierius, elektros energija iš saulės. Na gerai, elektros energija iš saulės kol kas nėra dar ekonoška, nes pats įrengimas gali kainuoti minimalias pajamas gaunančio asmens viso gyvenimo santaupas. 

O dar kur meninės saviraiškos aspektas. Restauravom gonkelio langų rėmus. Kokie to motyvai? Gražūs tie rėmai. Autentiški (dar vienas motyvas). Ir... jeigu tokius rėmus užsakyti pagaminti šiais laikais, tai visų pirma nelabai kas apsiimtų, o jeigu ir apsiimtų, tai atsieitų nemažus kaštus.

Vasarą vėtra nulaužė medį gale sklypo. Susipjovėm, susisandėliavom, lauksim kol išdžius ir kūrensim. Palikom vaikam suoliuką. Vyras skundžiasi estetika - jam matote negražu, o aš matau, kaip vaikams smagu ant jo laipioti.

Kartais jaučiuosi kaip koks žiurkėnas, tempdama visokį šlamštą į namus. Visą šiltąjį sezoną tempiau nebenešiojamus megztinius, kurie ardomi. Atšalus orams kalnai megztiniu virto kalnais siūlų kamuoliukų, kurie paskui virto įvairaus dizaino, formos, dydžių dėžėmis ir dėželėmis. Spalviškai jie manęs nežavi, bet jie gebsti palaikant tvarką lentynose.

Nemėgstu užuolaidų, bet išgriovus gonkelio duris, ilgais tamsiais vakarais pradėjo erzinti langelis duryse. "Uždengiau".

Spalvos - ir vėl - nepasakyčiau, kad patinka. Bet funkciją atlieka puikiai. Dieną neužstoja šviesos, o naktį neerzina "akvariškumas".

Kol kas antro aukšto dar neturim, bet laiptai jau beveik yra. Metalinis karkasas. Kol kas jie be pakopų, tik dėl vaikų džiaugsmo pritvirtinta keletas plokščių. Čia jų amžina žaidimų aikštelė.

Kol vonios "durų" plokštė buvo neapipjaustyta, visus stebinom originalumu. Dabar vėl visus stebinu originalumu. Pasipuošėm "eglutę".

Kasdien mus lanko nykštukai ir laukiam kalėdų...

Žiemos miegas

Netgi į mūsų kiemą atėjo ruduo. Tik jis baisiai ilgas. Nuobodu. Kol gyenom bute, atrodo, tas ruduo nebuvo toks ilgas. Dabar žiūri per langą ir kyla vis kokių genialių minčių. Nuvytus gėlėms, kieme pridygo tokių dekoracijų:

Čia vadinasi kieme spalvų pritrūkau.
Dar prisisodinom vaismedžių. Prisodinau juodųjų serbantų giraitę (tiksliau juos persodinau iš vienos vietos į kitą). Vyrui kilo mintis šiltnamį perstatyti į kitą vietą. Kartais atrodo - jau taip nuobodu gyventi. Yra toks geras posakis: katinas iš neturėjimo kas veikti... Gal netęsiu. Kas mokintas ir taip supras. Tai vat, laimingas tas katinas...

Vienas iš rimtesnių mano rudeninių darbų (pats sunkiausias) - nudaigoti savo mėsines vištas. Turėjau 13 vienetų. 3 nugiljotinavau pati (tik baisiai drebejo rankos, kojos ir smegenys baladojosi). Vieną išsinešė kaimynų šuo iš kiemo. Visą vasarą tarp vištų pas mus kieme miegojo, kai mėsinės pasiekė reikiamą svorį, nutarė, kad ir jis užsidirbo. Liko 9. Ruošiausi: įrankius, darbo vietą, morališkai. Pastovėjau ant akmens prie gonkelio ir nuėjau pas kaimyną. O jam: "be problemų..." Tai aš tas 9 vištas per gerą pusdienį ir sutvarkiau, nes kaimynas miklių kojų - greitai lakstė su jom be galvų. Bepešant (toks ganėtinai relaksuojantis darbas, jeigu neskubi) sumasčiau aš jo užklausti ar sutiktų kitais metais pas mane padirbėti ir didesniam vištų kiekiui galvas pašienauti. Jis vėl: "be roblemų". Tai aš dar ir trečią kartą pas jį ėjau. paklausti ar sutiktų žąsims ar antims padėti su galva atsisveikinti. Sulaukiau standartinio atsakymo. Taigi, naktimis kabau internete, bandau mokytis auginti paukščius ir skaičiuojuosi kiek ir kur aš juos auginsiu.

Pastaruoju metu kažkaip išsiskyrė mūsų su vyru darbai. Didieji griovimai baigėsi. Dabar jis daugiausia stato. Manęs prie tokių darbų neprileidžia, nes žino, kad pas mane abi rankos kairės ir dar auga iš... Tai aš rankdarbiauju. Pastatė palanges ir apvadus (kad pastatyti palanges, reikėjo iš naujo perstatyti langus).

Kaip palangės be gėlių? O dar jos tokios plačios, vaikams patogios ir atsisėsti, ir pagulėti. Tai jie tas gėles stumdo iš vieno galo į kitą. Naujų palangių gaila. Prinėriau servetėlių po vazonais:

Ir ką - užsikabinau už rankdarbių. Išssitraukiau ir siuvimo mašiną, ir virbalus. Prinėriau į darželį kalną snaigių (tik vaikas apsirgo, tai snaigės jau beveik gruodį ir pasieks tą darželį). Ir pati nutariau namus šiemet rankų darbo snaigėmis išpuošti. Nestatytsiu šiemet sintetinės mirksinčios eglutės.
Paruošiau vaikus žiemai:

Vyras pastatė naują gonkelį:

Dabar miegamąjame stovi langų rėmai (reikia baigti restauruoti).





Rudenį nurimsta gamta. Ir mes sulėtėjom. Baiginėjam pradėtus darbus. Ir laukiam pavasario. Pavasaris, aišku, pas mus ateina gana anksti, dažniausiai prieš Kalėdas. Jau tada mes pradedam planuoti darbus kitiems metams. Aš jau pradedu žvalgytis į sėklų gausybę. Kokį kovą jau prdedu sirgti: godumu. Man vis kažko maža. O kai maža, reikia aktyviau suktis savo rate. Dažniausiai su kastuvu rankose...

O dabar - žiemos miegas - saldžių sapnų.

Rudeniniai viščiukai

Žiūriu man į vasaros pabaigą vis įkvėpimas blėsta. Praeitas įrašas taip ir liko be pavadinimo. Dabar vėl žiūrėjau į nudirbtų darbų foto - na ir niekaip nesugalvojau, kaip čia būtų galima pavadinti savo naująjį rašinėlį.

Turtingėjam. Šiek tiek mainom, šiek tiek perkam. Gavom dovanų naują gaidį.

Į savo moteriškių būrį įleidus konfliktų išvengėme. Smagu į jį žiūrėti, kaip jis vištoms burgzdamas rodo kur reikia lesti. Vištas anksčiau miegoti suvaro į vištidę. Vištas varo dėti kiaušinių. Mano vištos kažkokios iš žmogėdrų giminės - jos nuolatos alkanos. Ramiai pro jų aptvarą nepraeisi. Iš pradžių matėsi, kad gaidys jaučiasi pasimetęs, negalėdamas suvaldyti savo bobinčiaus. O dabar jau ir tas - tik trinkteli durimis - ir gieda visa gerkle.

Baigiantis sezonui, spėjom pabandymui nusipirkti ir viščiukų. Šiaip, perkam mes vištieną "Maximoje" ir ją valgom. Gyvi, sveiki ir sotūs. Keliantis gyventi į kaimą, diskutavom apie mėsinių vištų auginimą. Pradėjom tuo domėtis. Atrodo viskas paprasta  nusipirki vienadienių viščiukų ir per pora mėnesių turi apie 2,5 kg sveriančios vištienos. Ale... Pradedi domėtis jų genetika... Ir nebenori jų valgyti... Vis dar valgom prekybos centrų vištieną, bet auginamės jau ne monstriukus, o brandesnę mėsą auginančius paukščius. Šiaip, pabandymui, pažaidimui.

Skaitinėjau visokius forumus vištų auginimo - bijau, kad apsirgau paukčšių gripu. Jau sąrašas veislių suraštyas, ką noriu pabandyti auginti. O žąsys vis dar stovi įsigijimo eilėje, kaip kiemo puošmenos ir sargai. Pasirodo Kinijoje, žąsis kaip sarginius šunis dresuoja.

Vištidei sukinstravom stogą ir užkėlėm ant ratų. Dabar ji beveik mobili, tik labai sunki. Todėl perstumta šiek tiek toliau nuo kiemo ir palikta įleisti šaknis.

Dabar planuose - didelės paukštidės įrengimas. Taip sakant - vyras žmonai kaip ir pažadėjo vištidę pastatyti.

Pradėjom statyti antrą šiltnamį. Kaip gera turėti daug žemės...

Beveik aptinkuotas rūsys. Liko tik padaryti stogą. Ir dar reikia susirasti dekoratyvinių augalų, kurie mėgtų augti šiaurinėje pusėje. Vaizdas pro langus vis, po truputį, bet gražėja.

Ir fasadas keičiasi. Apšiltinom vienu sluoksniu vatos ir aptraukėms vėjo izoliacine plėvele. Planuose - kitais metais pasikeisti stogą ir apšiltinti dar vienu sluosniu vatos, o tada jau bus galima ir dailylentes kalti.

Pastatėm vaikams sūpynes. Iš to ką turim. Derinant prie aplinkos. Gal... kažkada... Prie viso šito statinio atsiras ir namelis medyje.

Viduje - beveik visos sienos apsuktos gipso kartono plokštėmis. Sužinojau, kad jie nuspalvinti skirtingomis spalvomis ne dėl to, kad linksmiau būtų. Vonia tapo žalia. Siena numaliavota juoda hidroizoliacija. Už tai dabar po dušu galima kaip civilizuotiems žmonėms praustis - atsistojus, o ne tupėti vonioje virš galvos laikant dušo galvą.

Džiugina turbūt ir daržovių derlius. Gyvenime nesu užsiauginusi tokių didelių morkų, svogūnų, porų. Bet gyvenime nesu taip ir "nusikoncervavus", kad į puodus net žiūrėti nebesinori. Šiandien kaip tik sudorojau vieną moliūgą - prisigaminau moliūgų tyrės šaldiklin ir pasiruošiau gaminti moliūginius saldainius. O tų moliūgų...

Šiandien net kilo mintis, gal nusipirkti keletą žąsiukų ir pradėti mokytis jų dresūros. Jie, kiek skaičiau, gali augti misdami praktiškai tik žole. Tai gal ir moliūgai jiems sueitų... Eisiu skaityti - kaip žmonės žąsis augina. O tai lietuvių kalba yrą išleista 2 knygos apie paukščių auginimą ir abiejų tiražai išparduoti. Viena leidykla jau net užsidariusi. Svarstau pradėti skaityti rusiškai, bet morališkai negaliu prisiversti kirilicos slebizavojimui.

Labai norėjau pasidžiaugti savo kaimynais, bet kol prisėdau parašyti, išblėso įspūdis. Bet... susilaikyti vis tiek negaliu. Kur bepasisuksi - visi gamina ekologiškai, valgo ekologiškai, keliauja ekologiškai, augina ekologiškai ir panašiai. Pas mus kaime? Žmonės tikriausiai nežino kaip atrodo internetas, todėl apie ekologija nėra nieko girdėję. Jau pernai patyriau tokį menką šoką, kai žmonės moliūgus į konteinerį metė, o kas netilpo - šalia sudėjo, kad į augančias šiukšlių krūvas išvežtų. Šiemet vėl kaimas tvykstelėjo išmintimi. Nusipjovė kaimynai žolę kieme, ją sugrėbė ir sumetė į bendrų atliekų konteinerį... Teisybės dėlei - kelios šiukšlės tarp tos žolės matėsi, bet gi buvo galima tas šiukšles išrinkti, o žolę panaudoti kitais tikslais, juolab, kad augina ožkas. Jau nekalbant apie tai, kad galima ir nešiukšlinti. Vis dar stebiuosi aplinka, o kai važiavau į kaimą gyventi, net apie kaimo šviesuolius galojau. Juokinga?

O pas mus už kluono auga komposto kalnai. Net kiemas pasipuošė gėlėmis.

Jau galiu nebeslėpti ir pasirodyti savo ekologiškus pomidorus. Su veislėm baisiai nepataikiau, bet netikėjau, kad apskritai kas nors užaugs. Dabar, kitiems metams, jau svajoju apie skanius pomidorus.

Susimeistravom naują įvažiavimą ir naują aikštelę. Kaimynai nesupranta kam to reikėjo. Aikštelę pasidarėm ne prie pat durų, o tolėliau. Nukasėm gerą gabalą žemių, išdėliojom plytomis, akmenimis ir kitokio plauko duženomis. Ant viršaus užpylėm ploną sluoksnį žvyro. Kam to reikia? O vat aš, moteriškė, baisiai nemėgstu klimti į purvynus ir vaikščioti purvinais batais.

Pasendinom rūsio duris: metalines apkalėm lentom, nutepliojom tamsinančiu laku, prikalėm senus (rankų darbo) kalviškus lankstus ir įsukom sendintus varžtus. Tik vat spynos nepasendinom. Bet - čia nerealus patogumas. O tai aš į rūsį eidavau po kelis kartus, nes pastoviai pamiršdavau raktą pasiimti. O kopijuoti kaimynų, ir raktų po slenksčiu palikinėti visai nenorėjau.

Kieme apsigyveno 5 vištos. Turėjo ir gaidį, bet tas per savaitę po pirkimo pasimirojo. Ir dėl to galiu kaltinti tik pati save. Metus kalbėjom, kad vištas pirksim iš sertifikuoto paukštininkystės ūkio. Bet vieną rytą nubudus staiga prireikė vištų dabar. Sėdom į mašiną ir išvažiavom į turgų "apsidairyti". Tai iki šiol vyresnio amžiaus pašnekovai stebisi, kad vištos sloguoja. O ką? Anksčiau, jeigu kieme atsirasdavo "liudna" višta - ją iš karto puodan, nelaukdavo, kol išlys simptomai, ar ją begydant - ims ir nebeišgyvens. Juk tada sugadinta mėsa... O aš jas ir antibiotikais į snapus girdžiau, ir snapus eukalipto tepalu tepliojau, ir vištidės vidų arbatmedžio aliejumi šlaksčiau. Už tai jos dabar piene nemirkyto batono ar netarkuoto agurko nelesa, Ir iš bulvių ne visus patiekalus pateiksi.

Vištų namukas teoriškai turėjo būti kilnojamas, bet du sluoksniai medienos ir sluoksnis apšiltinamosios medžiagos tapo nebepakeliama. O dar stogo trūksta..

Ar mum rūpi kaip mes gyvenam? Žinoma. Rūpinamės ne tik žavia aplinka, bet ir interjeru, beigi eksterjeru. Namuose katilinę atskyrėm nuo kambario nauja siena. Sumeistravom naują pertvarą į vonios kambarį, pagaminom laiptams dėžutę. Daug diskutuojam apie stilius, jų elementus. Bandom sutarti, kas praktiška, kas nelabai. Aptarinėjam kaip kiti žmonės gyvena. Kuriam namus. Svetainėje pasistatėm avilį...

O tai kieme apsigyveno spiečius bičių. Kol mes nusipirkom avilį - jis išskrido. Dabar pirksim dar vieną avilį su bičių spiečiumi. Svarstau, kad knygomis ir internetu sotus nebūsi; gal reikia kokius ūkininkų kursus palankyti.

Nuo namo nulupom dailylentes (jos buvo kelių sluoksnių geltonų ir rudų atspalvių).Dabar man jis žymiai elegantiškesnis. Kaip tos damos pajūryje: baltom sukniom, baltom skrybėlaitėm ir baltais skėčiais. 

Mūsų namas paseno, irgi kaip tos damos, po skėčiais, nes jaunystėje labai mėgo saulės vonias. Po dailylentėm radom namo statybos metus:

Ir orginalią iškabą: "Į gaisrą su kibiru":

Ko dar trūksta iki pilnos laimės? Su vaikais buvom prie tvenkinio, į kibiriuką pasigavom tris žuvytes. Dabar jos duona pašertos bando išgyenti stiklainyje. Kuo gi ne gyenimo pilnatvė?..

Vasaros darbai (beveik kaip "Anykščių šilely")

Įdomus reiškinys. Kol sodų bendrijoje bandėm žemės ūkį kelti, pastebėjom, kad ten savaitgaliais visos apylinkės aidi nuo žoliapjovių gausmo. O vat kaimo vietovėje - kiekvienas penktadienio vakaras dūzgia. Tik čia dauguma su "trimeriais" laksto, o ne kultūringai, paskui žoliapjovę.
Aš vis dar kankinu mūsų pukšinčią "vejapjovę". Užėjus įkvėpimui su ja ir į šienaujamus laukus išvažiuoju, gerokai išstypusią žolę "pašienauti". Ji ir menkesnius kelmelius gana gerai kramto. Taip sakant, nei aš, nei vejapjovė kaime nevargstam. Už tai kaimynas kažkada prikibo prie manęs, kad žolę vyras turi pjauti. Sakau - nesunku gi iš paskos lakstyti.
Jis išpučia akis: "kaip tai nesunku lakstyti, ką ji pati važiuoja?..."
Apsimetu kvailele - "na taip, o ką gali būti kitaip?..."
Bjauri aš - mūsų žoliapjovė grynai mechaninė, mačiusi savaeiges tik kol parduotuvėje riogsojo. Bet, o kas man?... Už tai visą vakarą linksmai krizenau. Nemėgstu kai man nurodinėja.

Kol vištidė tarnauja kaip vaikų namelis, auginame sliekus:

 

Vieną vakarą mūsų katė nutarė išeiti iš namų. Kaip beprotė pora savaičių kelis kartus per dieną po kaimą rėkaudma vaiščiojau. Pas visus kaimynus landžiojau. Bergždžiai. Kalbėjau su pažįstamu veterinaru, apkalbėjom tokio išėjimo ir negrįžimo namo motyvus. Panašu, kad po 10 metų gyvenimo drauge, mūsų katė išrisnojo į spalvotų drugelių pievą. Vis dar jaučiuosi praradusi šeimos narį. Ir naivai, bet vis dar tikiuos, kad ji pareis. Nes aš vis dar svajoju auginti dvi kates. Vieną jau parsitempėm is SOS gyvūnų namelio prie Akropolio.

Mūsų naujausias šeimos narys - Fifa. Teroristė, o ne katė. Šunį vaiko. Ėsti tam neduoda. Kai auginom savo pilkąją Katę, gimus vaikams teko slėpti jos maistą aukščiau. Parsitempiau šunį - vėl katės maistas persikraustė ant komodos. Dabar šunio maistą tenka slėpti nuo šitos abžoros. Nesuvokiama - kur jai tiek telpa...

Judam į priekį ir su namo perstatymu. Nedaug jau trūksta, kad galėtume teigti, kad iš namo liko tik autentiški rąstai. Pernai pakeitėm pamatus, šiemet - perdangą. Gražu pas mus buvo, ir žvaigždės beveik matėsi...

Už tai dabar turim beveik lubas:

Ir beveik antro aukšto grindis:

Dabar bandom apsispręsti, kokia veikla teiktų daugiausiai malonumo. O tai nebaigtų darbų pabaiginėti nesinori. Nes jie suryja baisiai daug laiko, o akivaizdaus rezultato nelabai ir matosi.

Žaislai: noriu ar reikia

Kažkodėl, kai kalbam apie vaikus, vis sakom - "vaikas nori žaislo". Vaikai ir patys sako, kad jie nori žaislų. O vat jau kai suaugam - mums žaislų reikia. Vaikams žaislai - tai tobulėjimo įrankis, priemonė, kurios pagalba mokosi gyvenimiškų įgūdžių. Tai kodėl jie žaislų nori? O kodėl mums žaislų reikia? Pvz., man reikia šiltnamio, medžių, gėlyčių, virtuvinio kombaino. Vyrui vat prisireikė nusipirkti priekabą, virinimo aparatą. Juk be to galima išsiversti, kaip ir vaikams be žaislų. bet čia jau, mūsų, didelių asmenybių žaislai.

Kurį laiką, man akis šiltnamis badė taip:

Į kluoną tvarkingai sutalpinom mūsų naująją priekabą su polikorbonato lakštais, o vat šiltnamio griaučius supakavom į garažą.

Staigiai (lietuviškai) atšilus orams šiltnamis per pusantros dienos nukiūtino į savo vietą ir apsivilko polikorbonatą. Dar tą patį vakarą iškrausčiau savo palangių puošmenas į šiltnamį. Kadangi šiltnamis dėl laiko stokos ilgai buvo konstruojamas, o aš iš godumo prisisėjau per daug pomidorų, tai jie ėmė ir išstypo. Todėl interjeru kol kas negaliu džiaugtis ir jį demonstruoti. Į šiltnamį įbėgu greitai užmerktomis akimis, palaistau savo paliegėlius ir bėgu lauk.

Net nežinau kaip čia tą suvalkietį pavadinti: taupiu, skūpiu, praktišku ar dar kažkaip. Bet greičiausiai jis tiesiog godus. Tai vietoj to, kad protingai imčiau ir sukasčiau 3x6 m žemės sklypą, aš sukasiau 6x6 m. Bet iš tikrųjų, tai čia viskas per kvailą galvą - sukasiau šiltnamiui žemę, o paskui nutariau, kad noriu jo šiek tiek tolėliau, taigi teko kasti dar kartą. Kita vertus, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą - ateityje šalia ketinam pasistatyti antrą šiltnamį: žemė jau bus paruošta. O šiemet tuneliukuose gyvens agurkai su paprikom (nes kažkam pasirodė maža daržo ir susikasė dar gerą gabalą).

O kasti mes mėgstam... Tik atšilus orams išrausėm per visa kiemą du naujus griovius. Nes užsimanėm vandenį turėti prie garažo ir prie namo. Dar prireikė naujai elekrą pasidaryti rūsyje. Tai ir vėl kiemas buvo pasipuošęs zigzagais.

Atsižvelgiant į tai, kad mūsų kaimynai vis dar iš šulinio vandenį kibirais į namus nešioja, tai mes dar praeitais metais krizenom: koks sunkus tų ūkininkų gyvenimas, kai reikia laistyti daržus atsukus kraniuka. Bet gi ar tuo tenkinsiesi, kai reikia šlangas tampytis. Reikia gi kuo efektyviau. Dabar pradėjom galvoti apie lašelinę šiltnamio laistymo sistemą.

Kur buvo žolė - tapo arimai. Pavasarį ir vėl klimpau. Katastrofiškai. Tai nutariau, kad į darbą važiuojant nereikėtų ant batų autis maišelių, reikia pasidaryti normalų įvažiavimą į kiemą ir takutį iki mašinos. Pradėjom:

Būsimam naujam takuliui nurausiau gabalą žemės ir jį išvežiojau visur aplinkui. Dabar laukia linksmybės su akmenimis ir plytomis - padaryti neskęstantį pagrindą automobiliams. Už tai žolės pjauti mažai reikia. Pernai gerą pusdienį su žoliapjove lakstydavau, dabar per valandą susisuku.

O kad nebūtų liūdna laukti reikšmingesnių pokyčių, bandau gražinti aplinką. Formuoju augalų saleles, žaidžiu su gėlynais ir jų formomis. Susikūriau keletą prieskonių kalniukų prie daržo.

Linksma po kiema su kastuvu lakstyti. Bet jau pradedu norėti traktoriaus, o ne pati juo būti. O tai tas nuolatinis burzgimas labai jau lūpas sausina.

"Taškentas"

Tik nesakykit, kad gyvendami nuolatos išmokstame ko nors naujo, kad gyvenimas nestovi vietoje... Kai kuriais klausimais galėčiau ginčytis. Pora kartų per metus grįžtu į pradinį tašką ir vis patiriu tą klaikųjį de ja vu jausmą. Kiekvieną rugsėjį vilku norisi staugti, kaip laukiu žiemos. Ir kiekvieną gruodį negaliu tverti savo kailyje - kaip būnu išsiilgusi pavasario.

Darbų, atšilus žemei - visas ilgas sąrašas. Laiškas Kalėdų seneliui turbūt buvo trumpesnis. O jeigu dar ir apie norus kalbėti... Bandau išsirinkti sėklas... Suvokiu, kad per statybas nelabai liks laiko daržininkavimui. bet... na tokie gražūs piešinukai ant tų sėklų pakelių. Net kvapą galima jausti, skonį; gaila tik, kad sotumo jausmas nuo to neateina...
Supermama.lt yra forumas apie pomidorų auginimą. Jis pavadintas pomidorininkių sanatorija. Įdomu - medicinoje koks čia šifras eitų - prie psichikos negalavimų? Nedarbingumą dėl šito negalavimo suteikia?

O dar ir vištas norim auginti... Kokių gražių veislių yra. Aš jau 8 rūšis išsirinkusi kaip favoritus. Nors dauguma auginančių vištas, pataria auginti tik 6 - kiaušinių, sako, per akis.

Nusigriovėm malkinę. Pasiruošėm vietą naujai vištidei. Atsivėrė žavingas vaizdas.

Išsipjovėm dar keletą medžių. Du dideli išvirto tiesiai ant tvoros. Pliusas tas, kad ne ant laidų, nes "iš neturėjimo kas veikti" pjovė, kai Lietuvoje siautė uraganiniai vėjai, o jų kryptis buvo tiesiai krypčiai: medis į elektrą.

Puošiam savo kiemą mes. Puošia ir kaimynai. Gal ir ne etiška dalintis tokia foto, bet... na jie žavūs ir nepakartojami. Kai atsikėlėm čia gyventi, jie gyveno naujai pastatytame mūriniame name, dalinai įrengtame. Per vasarą dailino savo lauko virtuvę. Turėjom menką įtarimą, kad šią žiemą ten ir gyvena. Kažkaip pradedam tikėti savo spėjimais, nes greta pastatytoje malkinėje išsikėlė "palydovinę lėkštę".

O mes vat sau sėdim savo bomžyne ir šiltai gyvenam. Malkų pilnas kluonas, garažas. Katilas turi naują "kaliegą" - pastatyta akumuliacinė talpa. Visai patogu - kada turi įkvėpimą, užsikuri pečių, susišildai akumuliacinėje talpoje vandenį, užstatai kokio šiltumo nori grindų, karšto vandens - ir sėdi vat sau prie kompiuterio. Dar svajojam apie tai, kad pakūrei - ir jau nieko nereikia reguliuoti. Šildymo sistema pati padaro tau komfortiškus 22 laipsnius ir palaiko tą temperatūrą. Belieka bambą kasyti. Minusas tik tas, kad susidėliojus taip gyvenimą - teks imtis griežtos dietos. Nes nuo bambos kasymo, kaip žinia, figūra nedailėja.