Aš vis dar kankinu mūsų pukšinčią "vejapjovę". Užėjus įkvėpimui su ja ir į šienaujamus laukus išvažiuoju, gerokai išstypusią žolę "pašienauti". Ji ir menkesnius kelmelius gana gerai kramto. Taip sakant, nei aš, nei vejapjovė kaime nevargstam. Už tai kaimynas kažkada prikibo prie manęs, kad žolę vyras turi pjauti. Sakau - nesunku gi iš paskos lakstyti.
Jis išpučia akis: "kaip tai nesunku lakstyti, ką ji pati važiuoja?..."
Apsimetu kvailele - "na taip, o ką gali būti kitaip?..."
Bjauri aš - mūsų žoliapjovė grynai mechaninė, mačiusi savaeiges tik kol parduotuvėje riogsojo. Bet, o kas man?... Už tai visą vakarą linksmai krizenau. Nemėgstu kai man nurodinėja.
Kol vištidė tarnauja kaip vaikų namelis, auginame sliekus:
Vieną vakarą mūsų katė nutarė išeiti iš namų. Kaip beprotė pora savaičių kelis kartus per dieną po kaimą rėkaudma vaiščiojau. Pas visus kaimynus landžiojau. Bergždžiai. Kalbėjau su pažįstamu veterinaru, apkalbėjom tokio išėjimo ir negrįžimo namo motyvus. Panašu, kad po 10 metų gyvenimo drauge, mūsų katė išrisnojo į spalvotų drugelių pievą. Vis dar jaučiuosi praradusi šeimos narį. Ir naivai, bet vis dar tikiuos, kad ji pareis. Nes aš vis dar svajoju auginti dvi kates. Vieną jau parsitempėm is SOS gyvūnų namelio prie Akropolio.
Mūsų naujausias šeimos narys - Fifa. Teroristė, o ne katė. Šunį vaiko. Ėsti tam neduoda. Kai auginom savo pilkąją Katę, gimus vaikams teko slėpti jos maistą aukščiau. Parsitempiau šunį - vėl katės maistas persikraustė ant komodos. Dabar šunio maistą tenka slėpti nuo šitos abžoros. Nesuvokiama - kur jai tiek telpa...
Judam į priekį ir su namo perstatymu. Nedaug jau trūksta, kad galėtume teigti, kad iš namo liko tik autentiški rąstai. Pernai pakeitėm pamatus, šiemet - perdangą. Gražu pas mus buvo, ir žvaigždės beveik matėsi...
Už tai dabar turim beveik lubas:
Ir beveik antro aukšto grindis:
Dabar bandom apsispręsti, kokia veikla teiktų daugiausiai malonumo. O tai nebaigtų darbų pabaiginėti nesinori. Nes jie suryja baisiai daug laiko, o akivaizdaus rezultato nelabai ir matosi.
