Braškės

Visai sau netikėtai, prisivalgius turginių braškių, vakar padariau vaikystės atradimą - žemėtos braškės, nuskintos tiesiai nuo krūmo, netgi nevisiškai išnokę - SALDŽIOS. Higiena ir laimė prasilenkia, vienok. Kažkada darbiniais reikalai nusibeldžiau į dermatovenerologinį centrą su savo klientu. Gydytoja, konsultacijos metu, nedavė pacientui pasirašyti su savo rašymo priemone, nes jo rankos baciluotos. Paprašė pasirašyti manęs. Na, OK. Pasirašiau. Ir ji automatiškai dezinfekavo rašymo priemonę. Jeigu būčiau pikta teta - sakyčiau neetiška taip elgtis su kolegomis. Bet esu laiminga, todėl gerbiu gydytoją už savo srities išmanymą ir gebėjimą laikytis darbinių principų. O pas mane su higiena, žiūriu visai ne kas. Už tai laimės pilnos kelnės.

Kelios kolegės užsikabinę stebėti erelius ar kažkokius panašius paukščius - tiesioginė transliacija iš lizdo kiaurą parą. O aš nežiūriu. Ne kiaurą parą, bet radus laisvo laiko, aš stebiu savus erelius.

Labiausiai aš džiaugiuosi šituo pankovu. Niekada gyvenime nebuvau nei meškutis, nei zuikutis nei joks pūkuotas katinukas. Visada vertinau laisvę nuo visų tetų pasakų, pamokymų ir moralų. Šiuo metu, jaučiuosi save truputį praradusi, todėl šitą savo erelį visada nešiojuosi mintyse ir vis kaupiuosi grįžimui į save. Senstant darosi vis sudėtingiau būti laisvai. Labai daug suvaržymų. Bet dar pora metų, ir jau galėsiu sau leisti pradėti vaikėti. Vat tada, vėl pagyvensiu.

O šitie atsinaujinimo ciklai, mano vištinyke tęsiasi. Mano mergaitė nutarė tapti mama. Sėdi visa pasipūtusi, šnairai žiūri į visus besiartinančius, ir mušasi, kai pasiekia.

Mūsų kieme atsirado griovys. Keista į jį žiūrėti, kai pati nekasiau. Atrodo kažkoks svetimas, ne vietoje ir ne laiku. Atrodo mes turėsim daugiau elektros skaičiukų.

Ir vis kankina klausimas - viskas dėl savęs, dėl mūsų, ar dėl vaikų. Formaliai žinau - jeigu viską darysi dėl savęs, tada ir aplinkiniai jausis laimingi, nes jie bus dalelė tavęs. Tik nemoku savęs išmokyti galvoti kitaip.

Ne vienas gyvenimas

Gyvendama su vaikais, aš gyvenu jau trečiąjį savo gyvenimą. Visas savo gyvenimo smulkmenas jau esu išgyvenusi. Dabar, augindama vaikus, išgyvenu naujai. Džiaugiuosi ir stebiuosi, ir iš naujo stebiuosi, kad tokie menki dalykai gali taip nuoširdžiai stebinti. Būna atlekia vaikai ir baisiausiai išpūtę akis mane įtikinėja nežemišku dalyku - alyvų būna ir baltų, kai lyja - ant balų iššoka burbuliukai, ant ilgom rankovėm maikės galima užsivilkti trumpom rankovėm, ir vis tiek šilta... Kažkada tuos mažus atradimus dariau pati - ir pati žiūrėjau išpūstomis akimis. Viskas nuoširdžiai stebino, kai tuos atradimus darė vyresnėlis. Kažkada pagavau save, kad aš jau trečią kartą savo gyvenime džiaugiuosi lygiai tais pačiais mažais atradimais.
Dabar pas mus gyvenimas verda naujais atradimais - ritasi nauji viščiukai.

Ir vėl naujas staigus pokytis. Vietoj to, kad iš ryto vaikai atsikėlę įjungtų televizorių gaudydami filmukus. Pirmiausia - bėga prie inkubatoriaus - žiūrėti į viščiukus. Pas mus viskas taip - nauja diena, nauji atradimai. Viskas keičiasi taip - tiesiog - vieną dieną. Kažkurią dieną mano vaikas pareiškė, kad jis miegos savo lovoje. Vakare pasikloja lovą ir atsigula į savo lovą. Nors prieš tai vakare visi sugriuvę į lovą skaitydavom knygą ir turėdavau pabūti lovoje kol jie užmiega. Drįstu teigti, kad su vaikais pas mus šiek tiek palaida bala. Ne aš su vyru esame jų gyvenimo šeimininkai. Jie patys yra sau šeimininkai. Mes su vyru nesiimame drastiškų priemonių, kad pakeisti vaikų įpročių, nors kartais jie mus pačius erzina. Tas pats ir su miegojimo įpročiais. Atrodo būtų tobula, kai vaikai vakare nusiprausia, išsivalo dantis, pasikloja lovą, atsigula. Tu su didžiausia meile ir šiluma paskaitai pasaką. Pabučiuoji nakčiai, apklostai ir eini gyventi savo naktinio gyvenimo. Bet...ne... Laikas nuo laiko vis primenam sau, kad reikia džiaugtis tomis akimirkomis, kai mes esame vaikams reikalingi, nes kažkada, kai mes norėsime su jais praleisti daugiau laiko, jie jau bus užaugę ir turės kitus gyvenimus.

Dar vienas atradimas - medus koriuose.

Jeigu kažkas valgo - tai dar nereiškia, kad nepavojinga, nes korys buvo avilyje...

Kiekvienam savi žaidimai

Pagaliau prasidėjo pavasaris. Bent jau taip tikiuosi. O tai pomidorus į šiltnamį išsodinau su mintimi, kad jie privalo išgyventi. Nes į didesnius vazonėlius persodinti jau tingėjau, o indeliuose jau pradėjo skleisti tokį menką dvėselienos kvapą. Taigi išsikraustė. Jų vietą ant palangių užėmė agurkai. Agurkams iškeliavus į šiltnamį palanges okupuos moliūginiai. Šiemet, kaip visada, pažadėjau sau nebeauginti arbūzų, nes jie man neužauga, bet sėklų jau prisipirkau. Vis tiek žemė jau išdirbta. Vietos kiek nori. Kartu su mano mylimu vyru, užaugo ir jo žaislai.

Su naujais žaislais, suprantu, kad aš turbūt jau senstu. Vyras vis aiškina, kad čia man nupirko traktoriuką. O aš, ko tais, visiškai nedrįstu su juo važiuoti ir bijau net pradėti mokytis.

Po truputį, plečiasi ir mano ūkis. Kolektyvą papildė naujos vištaitės.

Tik man kaip visada, viskas iš atbulo galo. Dabar sergu dėl to, kad jom dar nepadarytas lauko aptvaras. Tai kol kas jos gyvena vištidėje ir persikrauna savo galvose navigaciją, kur jų namai.

Dar parsitempiau mėsinių vištų. Vėl sasso. Tik šiais metais jos kažkokios kitokios - trumpesniais kaklais ir snapais, ir piktesnės. Vis dar negaliu apsispręsti, kurios man labiau patinka. Todėl dar reikės išbandyti ir baltų mėsinių vištų, tik jau mažesnį kiekį.
O čia mūsų su vaikais naminukas. Tiems, kurie mėgsta namuose auginti žiurkėnus, papūgas ir kitokius smirdukus, galiu pasiūlyti šitą egzempliorių: meili, vaikai vakarais užmigdo glėby, pati užsirioglina ant kelių, sekioja iš paskos ir dar kiaušinius dės.

Kai aš ką nors statau, man viskas sugriūna dar iki sekančios dienos. Dariau smirdukams (mėsinėms vištoms) lauko apartamentus. Vakar gaminau, šiandien jau kažkas ne taip... Vyro naujausias projektas - šiemet pakeisti stogą. Atvežė pusę lentų. Jau vien kol jas pernešėm ir sukrovėm į gražius kalniukus, jaučiausi išsunkta kaip citrina. O kai pagalvoji, kad dar reikės ir ant stogo visa tai sukelti, tai tenka sirgti iš anksto.

Kol turėjom tik sodą, su nekantrumu laukdavau, kada gi pagaliau bus galima pirmą kartą nupjauti žolę. Pastebiu, kad dabar pavasario atėjimas siejasi su vidine katastrofa. Atsibodo jau viskas, tingulys suėmęs, vis tiek nieko nespėju - paroje katastrofiškai mažai valandų. Todėl dalį kiemo atitvėriau ir palikau žąsims ir antims. Jeigu nesugebės nušienauti man žolės, dar dasipirksiu žąsų. Jau net žinau kokių noriu. Ir žinau kokių ančių man dar trūksta. Tik bijau, kad tokiu atveju ir vėl pritruks žolės. Teks dar daugiau vietos paskirti gyvoms žoliapjovėms.

Kada medus saldžiausias

Mūsų bičių ūkis nukentėjo per žiemą. Į vieną avilį įsisuko pelė, pridarė žalos, bet bitės išgyveno. Kitame avilyje bitės išmirė. Maisto pakako. Erkės kaip ir neįsisuko. Šeima buvo stipresnė, bet neišgyveno. Tikėtina, kad neteisingai parinkti tarpai tarp korių.
Net klausimų nekyla, kur avilys pirmiausia parsikraustė iš laukų - į namus. Situacijai įvertinti, apžiūrėti. Pasirodo, man net negyvos bitės kelia baimę. O vaikai padarė medaus inventorizaciją - saldus.

Apskritai, tik pradėjus auginti bites, teko pastebėti, kad saldžiausias medus yra tada, kai su krapštuku jį laižai tiesiai iš korio. Šitam skanumynui niekada neatsispiriama. Medus yra sveika. Sveika ir mamai paskui su šluoste palakstyti po namus: kur prilimpi - ten nuvalai.
Bitės jau net vardus turi (mažas jų kiekis, tai fantazija neišsenka). Jų gerove jau irgi rūpinamasi. Pripirkta facelijos sėklų. Pradėta formuoti formuoti bityno giraitė - vaismedžiai, kurie žydėdami maitins mūsų bites ir gausins vaisių derlių. Visada judėjimas tik įpriekį: vienas žingsnelis atgal ir didelis žingsnis į priekį.

Naujausias projektas

Šitas tinklaraštis kažkada atsirado todėl, kad keitėsi mūsų gyvenimas. Buvo daug klausinėjančių - kas vyksta, kaip, kodėl... Reikėjo daug kartų aiškinti tą patį per tą patį... Tada daug kartų reikėdavo atlaikyti nusistebėjimus, pamokymus... Taigi, pradėjau rašyti tinklaraštį.

Dabar mes pradedam naują mūsų gyvenimo etapą. Pavadinimas išlieka tas pats, nes projektas susiję su mūsų sraigiškais namais.

Nuo vakar pradėjom lankyti GIMK kursus - tai SOS "Vaikų kaimo" organizuojami kursai globėjams ir įvaikintojams. Taip - pagaliau pribrendom ir pradėjom vaikų globos procedūrą.
10 metų kalbėjom apie tai. Iš pradžių kalbėjom apie įvaikinimą - nes aš bijojau išsiskyrimo su vaiku, kuris su laiku tampa savas. Paskui pribrendau ilgalaikei globai. Pradėjau galvoti, kad vaikui galima pagalbą suteikti ir laikinai - kad jis turėtų ramią šeimą, kuri galėtų tapti atsvara jo gyvenime.
Šiais metais Lietuva pradėjo globos įstaigų reformą. Užsibrėžė (ar tik ne iki 70 procentų per šiuos metus) naikinti laikinų vaikų globos namų. Nes netgi lietuviai pagaliau suprato, kad vaikai augantys globos namuose praranda savarankiškumo ir kitus įgūdžius. Puiku, jeigu nekiltų klausimas - o kur tuos vaikus dėti... Taigi - tai buvo akstinas, kuris paskatino pateikti prašymus dėl laikinos vaikų globos. Šiek tiek gąsdina tai, kad vaikas ateis į šeimą, o paskui teks su juo išsiskirti. Bet, kita vertus, džiugina, kad galbūt šeima, per tą laikotarpį, išmoks pasirūpinti savo vaiku ir vaikas toliau galės sėkmingai augti savo šeimoje.
Su vyru juokėmės, kad prieš 10 metų skaitydavome apie tas pačias problemas, kylančias įvaikinimo/globos įteisinimuose, kaip dabar susiduriame patys.
Kas džiugina - SOS vaikų kaimas - jie mūsų globos procedūros organizatoriai. Jie patys pasimetę šiame naujame procese - profesionali globa. Neturi pakankamai resursų, neturi patirties, susiduria su lietuviškos biurokratijos labirintais, bet jie tiki tuo ką daro. Visada geranoriškai nusiteikę. Vadovaujasi tarptautine gerąja patirtimi. Ir supranta, kad vaikams geriau augti šeimoje. Kartais net atrodo, kad stengiasi apeiti biurokratijos vingrybes su tikslu, kad spėtų paruošti kuo daugiau šeimų vaikų globai, kad jiems nereikėtų papulti į laikinos globos namus, į krizių centrus.
Liūdina tai, kad valstybinis sektorius stipriai šlubuoja. Bendraujant su Vilniaus rajono savivaldybės VTAS specialiste kyla daug minčių - nuo: ar moteriškė tyčiojasi, ar čia kokia slapta kamera paskambino. Ramiai viską apsvarsčius, pabendravus su kitų savivaldybių Vaiko teisių apsaugos skyrių specialistais - supratau - ji nemoka naudotis šiuolaikinėmis technologijomis, nemoka naudotis duomenų bazėmis ir jai būtinai reikia, kad žmogus atneštų popieriuką su spaudu ir pakištų jai po nosimi.
Nežinau kada valstybinis sektorius pasikeis. Nežinau ką reikia daryti, kad jis pasikeistų. Galvoju - jeigu aš parašysiu skundą skyriaus vedėjui - pabars (gal) darbuotoją ir viską gražiai užglaistys atsiuntę neaiškios kilmės atsakymą į mano laišką. Kita vertus, visi visuomenės pokyčiai prasideda nuo atskiro individo. Jeigu aš galiu padaryti gerą - aš padarysiu, dar kažkas padarys, kol galiausiai didžioji visuomenės dalis taps geresnė. Jeigu aš lauksiu, kol pasikeis požiūris į žmogų, pati nekeisdama savo gyvenimo, savo pažiūrų - bijau, kad sulaukusi senatvės būsiu baisiai susiraukšlėjus ir nepatenkinta gyvenimu.

Tinklaraštis atsirado todėl, kad aš norėjau džiaugtis savo namais, namų pokyčiais, mūsų kaip šeimos augimu savo namuose. Nenorėjau nieko paskatinti bėgti iš miesto į kaimą, auginti savo daržoves, vištas. Džiaugtis gamta. Rašydama apie vaikų globą - aš labai tikiuosi bent vieną skaitantįjį paskatinti irgi imtis tokios iniciatyvos. Suprantu, kad pirminis mano įrašas nenuteikiantis džiugiai dėl biurokratinių kliūčių, bet tikiuosi ateityje rašyti teigiamus įspūdžius apie visą profesionalios globos modelį, jo įgyvendinimo iššūkius ir jų įveikimą, teigiamą patirtį ir įspūdžius - ką vaikai gali gauti augdami darnioje šeimoje. Kažkada sau viduje krizenau, kad reikės savo vištas padresiruoti, kad galėčiau teikti vaikams gyvūnų, augalų terapiją.

Kai serga vaikai

Kai serga vaika, manyje gyvena galybė būtybių. Mane kankina savigrauža, kad didelę dienos dalį pradirbu, viduje gyvena užuojauta vaikams, kad jie blogai jaučiasi, nubunda ir egoistas - norisi kuo daugiau laiko skirti sau, atgyja miegalius, svajotojas, darbininkas ir dar daug kitų.

Kol vaikai sirgo, pabaigiau megzti suknelę.


















Matavau, matavau - o gavosi vis tiek trumpesnė, nei planavau. Kaklo ir pečių liniją ardžiau daug kartų, bet vis tiek nesigavo taip, kaip norėčiau. Bet kaip pirmas blynas - sueis.

Vaikams pasiuvau po sėdmaišį. Sunaudojau nebenešiojamus džinsus.

Kai į sėdmaišį pylėm granules, buvau tapus iš jautriosios mamos, mama ragana. Forume mačiau viena moteriškė klausė, kaip siuvėjėlės sugeba sėdmaišius pripildyti nepribarstę granulių. Mes granules pylėm trise: aš ir mano du monstrai. Kol pildėm sėdmaišius, atvežė prekes. Kol aš krausčiau prekes ir pasirašinėjau kurjeriui - mano monstrai ant grindų prisibėrė putų poliesterio granulių ir po visus namus plaukiojo.

Dar sunaudojau nebenaudojamas sintetinio užpildo pagalves - pasiuvau kamuolį.

Ir dar sulopiau visą kalną kelnių.

Dar pasidžiaugiau, kad kaip smagu turėti mažų vaikų. Bet kokį tiap liap prisiuvi ant kelnių skylių ir vaikas džiaugiasi. Įdomu kaip reikės įtikti paaugliams.

Sėdėdama namuose sugebėjau sugadinti mašiną ir susilaužyti rankos pirštą. Mašina jau sveika, o mano rankdarbiai nebejuda į priekį. Dabar galvoju - kaip man reikės sodinti pavasarį, jeigu mano pirštas netelpa į jokias pirštines ir aš prie jo prisiliesti negaliu. Ir apskritai, senatvė tai ne jaunystė. Mano didysis prisiplojo savaitės pradžioje pirštą, per kelias dienas tinimas atslūgo. Aš susižeidžiau pirštą - sutinęs, skauda, pūliuoti pradėjo. Taip sakant amžius gijimo procesams jau atsiliepia. Šiaip tai aš čia tik šiaip pabėdavojau - dar gyva ir jau nebeverkiu dėl savo popos. Sugis. Galėčiau sakyti, kad išsikrausčius į kaimą padaugėjo traumų, bet kad aš nuo vaikystės kerėpla.


-----------------------------



Einu ridikėlių į lovelį ant palangės sėti. Dar prisipirkau parduotuvėje kukurūzų spraginimui, eisiu užmerkti, eksperimento dėlei - gal netyčia dygsta. Jeigu dygsta, tai pigiai prisipirkus sėklų, kad ir visą lauką galima būtų kukurūzais paleisti. Vis tas suvalkietiškas kraujas...

Ūkininkavimas

Man, moteriškai, prireikė ūkininko pažymėjimo. Dar nežinau ką su juo darysiu, bet man jo labai reikia. Taigi mano metų ratas, labai braškėdamas, bet jau pradėjo suktis. Dar sėdint ant pečiaus, su telefonu ir šūsnimi įstatymų rankomis, bet širdyje jau pavasaris.
Senais laikais, turint aukštąjį išsilavinimą, buvo galima ūkininkavimo pradmenų kursus baigti eksternu. Tie seni geri laikai jau praėję. Pasijaučiau aklavietėje. Skambinu mokymų organizatoriui, nes noriu pažymėjimo čia ir dabar. Man išaiškina kitus, įstatymo interpretaimo būdus. (Šiaip man reikėtų bent metus deklaruoti pasėlius, kad įrodyt ūkinę veiklą, patirtį). Galima dar: paprašyti šeimos nario arba giminaičio, kurie verčiasi ūkine veikla, kad išrašytų raštą, jog aš padedu jiems ūkyje; taipogi, jeigu turiu kokį pažįstamą, kuris ūkininkauja, kad seniūnijoje mane uždeklaruotų kaip savo ūkio partnerį. Išsiplepėjus pasakiau, kad turim dvi bičių šeimas (turbūt tiksliau du avilius). Tai vat, galima dar bitininkavimo ūkį deklaruoti. Ir galėsiu mokymus baigti eksternu.
Šaunu.
Pradedu domėtis kaip čia man tą savo ūkinę veiklą įrodžius.
Partnerystės su kaimynais nenoriu. Jie keistai mąstantys, o gal tiksliau sakyti - jų mąstymas man kažkaip nesuvokiamas.
Prieš du metus augino ožkas. Ganė mūsų pievoje. Paprašė leisti nusišienauti. Leidom. Nusišienavo, bet šieno nesusirinko. Ožkas rudeniop pardavė. Išaiškino, kad iš ūkinės veiklos nepralobsi. Šį sezoną parsivežė arklį. Šieno nesivežė. Einu kažkurią dieną kiemu - žiūriu arklys lauke vėdinasi, o tvarte kažkas mūkia. Užsižvengiau balsu. Gaila, kad jie asilo neturi, būtume kolektyviai pažvengę. Šieno nėra. Turi trijų metų senumo kažkur palėpėje užlaikyto šieno. Gyvulius šeria brandintu šienu. Pievos nebeturi. Pernai bulves laukuose buvo pasodinę. Rudenį viską aparė. Aš, aišku, tik iš knygų mokausi ūkininkauti, bet gal prastas vertimas, nes aš galvojau, kad bulves rudenį reikia nukasti, o ne aparti kaip žaliąją trąšą.
Tai vat. Skambinu į seniūniją, norėdama uždeklaruoti savo žemes. Man aiškina, kad man neapsimoka deklaruoti žemių, nes vis tiek per mažai turiu, kad gaučau išmokas. Tai, kad aš noriu popieriuo - moteriškei visiškai nesuprantama ir ji apie tai net nenori (atrodo) leistis į kalbas. Apsimetu visiška balvone ir išsiprašau susitarimo, kad man seniūnė gali parašyti ūkinę veiklą liudijantį raštą pagal nuosavybės dokumentus, kad mes tvarkomės įgytą valdą; arba ji dar gali uždeklaruoti valdą (suteikti numeriuką kažkokį).
Viskas bus gerai, tik reikia nepamiršti žvengti su visais asilais. Jau žmogus kai dinozauras, tai visur dinozauras. O man dar sakė, kad aš jaučiuosi už kitus protingesnė. Aš tiesiog jaučiuosi žvengenčiu asilu.
O kad žvengti būtų linksmiau, nusipirkau dvi naujas antis.

Buvau sau prisižadėjusi rašytis įsigytų paukščių pavadinimus, nes sugebu sumaišyti arba pamiršti. Jaučiuosi jau pamiršusi. Bet atrodo - tai muskusinės antys. Jos nerealios - sėdi sau ant laktos ir čirškia galvas kraipydamos. Tokios pankiškos, su šukuosenomis, bet kažkaip man nesisekė tų jų šukuosenų "nutraukti".