Braškės

Visai sau netikėtai, prisivalgius turginių braškių, vakar padariau vaikystės atradimą - žemėtos braškės, nuskintos tiesiai nuo krūmo, netgi nevisiškai išnokę - SALDŽIOS. Higiena ir laimė prasilenkia, vienok. Kažkada darbiniais reikalai nusibeldžiau į dermatovenerologinį centrą su savo klientu. Gydytoja, konsultacijos metu, nedavė pacientui pasirašyti su savo rašymo priemone, nes jo rankos baciluotos. Paprašė pasirašyti manęs. Na, OK. Pasirašiau. Ir ji automatiškai dezinfekavo rašymo priemonę. Jeigu būčiau pikta teta - sakyčiau neetiška taip elgtis su kolegomis. Bet esu laiminga, todėl gerbiu gydytoją už savo srities išmanymą ir gebėjimą laikytis darbinių principų. O pas mane su higiena, žiūriu visai ne kas. Už tai laimės pilnos kelnės.

Kelios kolegės užsikabinę stebėti erelius ar kažkokius panašius paukščius - tiesioginė transliacija iš lizdo kiaurą parą. O aš nežiūriu. Ne kiaurą parą, bet radus laisvo laiko, aš stebiu savus erelius.

Labiausiai aš džiaugiuosi šituo pankovu. Niekada gyvenime nebuvau nei meškutis, nei zuikutis nei joks pūkuotas katinukas. Visada vertinau laisvę nuo visų tetų pasakų, pamokymų ir moralų. Šiuo metu, jaučiuosi save truputį praradusi, todėl šitą savo erelį visada nešiojuosi mintyse ir vis kaupiuosi grįžimui į save. Senstant darosi vis sudėtingiau būti laisvai. Labai daug suvaržymų. Bet dar pora metų, ir jau galėsiu sau leisti pradėti vaikėti. Vat tada, vėl pagyvensiu.

O šitie atsinaujinimo ciklai, mano vištinyke tęsiasi. Mano mergaitė nutarė tapti mama. Sėdi visa pasipūtusi, šnairai žiūri į visus besiartinančius, ir mušasi, kai pasiekia.

Mūsų kieme atsirado griovys. Keista į jį žiūrėti, kai pati nekasiau. Atrodo kažkoks svetimas, ne vietoje ir ne laiku. Atrodo mes turėsim daugiau elektros skaičiukų.

Ir vis kankina klausimas - viskas dėl savęs, dėl mūsų, ar dėl vaikų. Formaliai žinau - jeigu viską darysi dėl savęs, tada ir aplinkiniai jausis laimingi, nes jie bus dalelė tavęs. Tik nemoku savęs išmokyti galvoti kitaip.