Čia vadinasi kieme spalvų pritrūkau.
Dar prisisodinom vaismedžių. Prisodinau juodųjų serbantų giraitę (tiksliau juos persodinau iš vienos vietos į kitą). Vyrui kilo mintis šiltnamį perstatyti į kitą vietą. Kartais atrodo - jau taip nuobodu gyventi. Yra toks geras posakis: katinas iš neturėjimo kas veikti... Gal netęsiu. Kas mokintas ir taip supras. Tai vat, laimingas tas katinas...
Vienas iš rimtesnių mano rudeninių darbų (pats sunkiausias) - nudaigoti savo mėsines vištas. Turėjau 13 vienetų. 3 nugiljotinavau pati (tik baisiai drebejo rankos, kojos ir smegenys baladojosi). Vieną išsinešė kaimynų šuo iš kiemo. Visą vasarą tarp vištų pas mus kieme miegojo, kai mėsinės pasiekė reikiamą svorį, nutarė, kad ir jis užsidirbo. Liko 9. Ruošiausi: įrankius, darbo vietą, morališkai. Pastovėjau ant akmens prie gonkelio ir nuėjau pas kaimyną. O jam: "be problemų..." Tai aš tas 9 vištas per gerą pusdienį ir sutvarkiau, nes kaimynas miklių kojų - greitai lakstė su jom be galvų. Bepešant (toks ganėtinai relaksuojantis darbas, jeigu neskubi) sumasčiau aš jo užklausti ar sutiktų kitais metais pas mane padirbėti ir didesniam vištų kiekiui galvas pašienauti. Jis vėl: "be roblemų". Tai aš dar ir trečią kartą pas jį ėjau. paklausti ar sutiktų žąsims ar antims padėti su galva atsisveikinti. Sulaukiau standartinio atsakymo. Taigi, naktimis kabau internete, bandau mokytis auginti paukščius ir skaičiuojuosi kiek ir kur aš juos auginsiu.
Pastaruoju metu kažkaip išsiskyrė mūsų su vyru darbai. Didieji griovimai baigėsi. Dabar jis daugiausia stato. Manęs prie tokių darbų neprileidžia, nes žino, kad pas mane abi rankos kairės ir dar auga iš... Tai aš rankdarbiauju. Pastatė palanges ir apvadus (kad pastatyti palanges, reikėjo iš naujo perstatyti langus).
Kaip palangės be gėlių? O dar jos tokios plačios, vaikams patogios ir atsisėsti, ir pagulėti. Tai jie tas gėles stumdo iš vieno galo į kitą. Naujų palangių gaila. Prinėriau servetėlių po vazonais:
Ir ką - užsikabinau už rankdarbių. Išssitraukiau ir siuvimo mašiną, ir virbalus. Prinėriau į darželį kalną snaigių (tik vaikas apsirgo, tai snaigės jau beveik gruodį ir pasieks tą darželį). Ir pati nutariau namus šiemet rankų darbo snaigėmis išpuošti. Nestatytsiu šiemet sintetinės mirksinčios eglutės.
Paruošiau vaikus žiemai:
Vyras pastatė naują gonkelį:
Dabar miegamąjame stovi langų rėmai (reikia baigti restauruoti).
Rudenį nurimsta gamta. Ir mes sulėtėjom. Baiginėjam pradėtus darbus. Ir laukiam pavasario. Pavasaris, aišku, pas mus ateina gana anksti, dažniausiai prieš Kalėdas. Jau tada mes pradedam planuoti darbus kitiems metams. Aš jau pradedu žvalgytis į sėklų gausybę. Kokį kovą jau prdedu sirgti: godumu. Man vis kažko maža. O kai maža, reikia aktyviau suktis savo rate. Dažniausiai su kastuvu rankose...
O dabar - žiemos miegas - saldžių sapnų.
