Ne vienas gyvenimas

Gyvendama su vaikais, aš gyvenu jau trečiąjį savo gyvenimą. Visas savo gyvenimo smulkmenas jau esu išgyvenusi. Dabar, augindama vaikus, išgyvenu naujai. Džiaugiuosi ir stebiuosi, ir iš naujo stebiuosi, kad tokie menki dalykai gali taip nuoširdžiai stebinti. Būna atlekia vaikai ir baisiausiai išpūtę akis mane įtikinėja nežemišku dalyku - alyvų būna ir baltų, kai lyja - ant balų iššoka burbuliukai, ant ilgom rankovėm maikės galima užsivilkti trumpom rankovėm, ir vis tiek šilta... Kažkada tuos mažus atradimus dariau pati - ir pati žiūrėjau išpūstomis akimis. Viskas nuoširdžiai stebino, kai tuos atradimus darė vyresnėlis. Kažkada pagavau save, kad aš jau trečią kartą savo gyvenime džiaugiuosi lygiai tais pačiais mažais atradimais.
Dabar pas mus gyvenimas verda naujais atradimais - ritasi nauji viščiukai.

Ir vėl naujas staigus pokytis. Vietoj to, kad iš ryto vaikai atsikėlę įjungtų televizorių gaudydami filmukus. Pirmiausia - bėga prie inkubatoriaus - žiūrėti į viščiukus. Pas mus viskas taip - nauja diena, nauji atradimai. Viskas keičiasi taip - tiesiog - vieną dieną. Kažkurią dieną mano vaikas pareiškė, kad jis miegos savo lovoje. Vakare pasikloja lovą ir atsigula į savo lovą. Nors prieš tai vakare visi sugriuvę į lovą skaitydavom knygą ir turėdavau pabūti lovoje kol jie užmiega. Drįstu teigti, kad su vaikais pas mus šiek tiek palaida bala. Ne aš su vyru esame jų gyvenimo šeimininkai. Jie patys yra sau šeimininkai. Mes su vyru nesiimame drastiškų priemonių, kad pakeisti vaikų įpročių, nors kartais jie mus pačius erzina. Tas pats ir su miegojimo įpročiais. Atrodo būtų tobula, kai vaikai vakare nusiprausia, išsivalo dantis, pasikloja lovą, atsigula. Tu su didžiausia meile ir šiluma paskaitai pasaką. Pabučiuoji nakčiai, apklostai ir eini gyventi savo naktinio gyvenimo. Bet...ne... Laikas nuo laiko vis primenam sau, kad reikia džiaugtis tomis akimirkomis, kai mes esame vaikams reikalingi, nes kažkada, kai mes norėsime su jais praleisti daugiau laiko, jie jau bus užaugę ir turės kitus gyvenimus.

Dar vienas atradimas - medus koriuose.

Jeigu kažkas valgo - tai dar nereiškia, kad nepavojinga, nes korys buvo avilyje...

Kiekvienam savi žaidimai

Pagaliau prasidėjo pavasaris. Bent jau taip tikiuosi. O tai pomidorus į šiltnamį išsodinau su mintimi, kad jie privalo išgyventi. Nes į didesnius vazonėlius persodinti jau tingėjau, o indeliuose jau pradėjo skleisti tokį menką dvėselienos kvapą. Taigi išsikraustė. Jų vietą ant palangių užėmė agurkai. Agurkams iškeliavus į šiltnamį palanges okupuos moliūginiai. Šiemet, kaip visada, pažadėjau sau nebeauginti arbūzų, nes jie man neužauga, bet sėklų jau prisipirkau. Vis tiek žemė jau išdirbta. Vietos kiek nori. Kartu su mano mylimu vyru, užaugo ir jo žaislai.

Su naujais žaislais, suprantu, kad aš turbūt jau senstu. Vyras vis aiškina, kad čia man nupirko traktoriuką. O aš, ko tais, visiškai nedrįstu su juo važiuoti ir bijau net pradėti mokytis.

Po truputį, plečiasi ir mano ūkis. Kolektyvą papildė naujos vištaitės.

Tik man kaip visada, viskas iš atbulo galo. Dabar sergu dėl to, kad jom dar nepadarytas lauko aptvaras. Tai kol kas jos gyvena vištidėje ir persikrauna savo galvose navigaciją, kur jų namai.

Dar parsitempiau mėsinių vištų. Vėl sasso. Tik šiais metais jos kažkokios kitokios - trumpesniais kaklais ir snapais, ir piktesnės. Vis dar negaliu apsispręsti, kurios man labiau patinka. Todėl dar reikės išbandyti ir baltų mėsinių vištų, tik jau mažesnį kiekį.
O čia mūsų su vaikais naminukas. Tiems, kurie mėgsta namuose auginti žiurkėnus, papūgas ir kitokius smirdukus, galiu pasiūlyti šitą egzempliorių: meili, vaikai vakarais užmigdo glėby, pati užsirioglina ant kelių, sekioja iš paskos ir dar kiaušinius dės.

Kai aš ką nors statau, man viskas sugriūna dar iki sekančios dienos. Dariau smirdukams (mėsinėms vištoms) lauko apartamentus. Vakar gaminau, šiandien jau kažkas ne taip... Vyro naujausias projektas - šiemet pakeisti stogą. Atvežė pusę lentų. Jau vien kol jas pernešėm ir sukrovėm į gražius kalniukus, jaučiausi išsunkta kaip citrina. O kai pagalvoji, kad dar reikės ir ant stogo visa tai sukelti, tai tenka sirgti iš anksto.

Kol turėjom tik sodą, su nekantrumu laukdavau, kada gi pagaliau bus galima pirmą kartą nupjauti žolę. Pastebiu, kad dabar pavasario atėjimas siejasi su vidine katastrofa. Atsibodo jau viskas, tingulys suėmęs, vis tiek nieko nespėju - paroje katastrofiškai mažai valandų. Todėl dalį kiemo atitvėriau ir palikau žąsims ir antims. Jeigu nesugebės nušienauti man žolės, dar dasipirksiu žąsų. Jau net žinau kokių noriu. Ir žinau kokių ančių man dar trūksta. Tik bijau, kad tokiu atveju ir vėl pritruks žolės. Teks dar daugiau vietos paskirti gyvoms žoliapjovėms.