Su naujais žaislais, suprantu, kad aš turbūt jau senstu. Vyras vis aiškina, kad čia man nupirko traktoriuką. O aš, ko tais, visiškai nedrįstu su juo važiuoti ir bijau net pradėti mokytis.
Po truputį, plečiasi ir mano ūkis. Kolektyvą papildė naujos vištaitės.
Tik man kaip visada, viskas iš atbulo galo. Dabar sergu dėl to, kad jom dar nepadarytas lauko aptvaras. Tai kol kas jos gyvena vištidėje ir persikrauna savo galvose navigaciją, kur jų namai.
Dar parsitempiau mėsinių vištų. Vėl sasso. Tik šiais metais jos kažkokios kitokios - trumpesniais kaklais ir snapais, ir piktesnės. Vis dar negaliu apsispręsti, kurios man labiau patinka. Todėl dar reikės išbandyti ir baltų mėsinių vištų, tik jau mažesnį kiekį.
O čia mūsų su vaikais naminukas. Tiems, kurie mėgsta namuose auginti žiurkėnus, papūgas ir kitokius smirdukus, galiu pasiūlyti šitą egzempliorių: meili, vaikai vakarais užmigdo glėby, pati užsirioglina ant kelių, sekioja iš paskos ir dar kiaušinius dės.
Kai aš ką nors statau, man viskas sugriūna dar iki sekančios dienos. Dariau smirdukams (mėsinėms vištoms) lauko apartamentus. Vakar gaminau, šiandien jau kažkas ne taip... Vyro naujausias projektas - šiemet pakeisti stogą. Atvežė pusę lentų. Jau vien kol jas pernešėm ir sukrovėm į gražius kalniukus, jaučiausi išsunkta kaip citrina. O kai pagalvoji, kad dar reikės ir ant stogo visa tai sukelti, tai tenka sirgti iš anksto.
Kol turėjom tik sodą, su nekantrumu laukdavau, kada gi pagaliau bus galima pirmą kartą nupjauti žolę. Pastebiu, kad dabar pavasario atėjimas siejasi su vidine katastrofa. Atsibodo jau viskas, tingulys suėmęs, vis tiek nieko nespėju - paroje katastrofiškai mažai valandų. Todėl dalį kiemo atitvėriau ir palikau žąsims ir antims. Jeigu nesugebės nušienauti man žolės, dar dasipirksiu žąsų. Jau net žinau kokių noriu. Ir žinau kokių ančių man dar trūksta. Tik bijau, kad tokiu atveju ir vėl pritruks žolės. Teks dar daugiau vietos paskirti gyvoms žoliapjovėms.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą