Galvoje vis sukasi sena istorija, kaip mes vandenį į namą vedėmis. Kai sumokėjom kaimo meistreliui, kad jis iškastų griovį ir paskui patys jį išsikasėm. Net pinigų atgal neprašėm, nes nebesinorėjo akyse matyti.
Dabar vėl. Aišku ir vėl negalima teigti, kad ir mes protingai elgiamės, bet... Užsisakėm vieno kaimyno, kad nupjautų žolę. Sako, jeigu jums šieno nereikės, tai čia kitam kaime gyvena toks žmogelis, kuris laiko 9 karves, bet neturi žemės, tai jisai paimtų. Nagi, prašom. Aišku jau kilo mintis, kad keista. Bet vis dar jungėsi pozityvus mąstymas. Va - ir kaime žmonės stengiasi gyventi geriau, verčiasi per galvas. O aplinkui daug nedirbamų žemių, tai gal taip sėkmingai ir sukasi. Dar įspėjo, kad jis ateis kurią nors dieną apsivartyti tą šieną. Tiesiog tobula.
Nupjovė žolę. Gražus oras. Gražiai džiūsta. Laukiam, kol atvyks apsivartyti - nėra. Na gerai, galvojam, geras oras, gal kur kitur jau išdžiūvusį šieną veža. Nervai neatlaikė, nuėjom ir pavartėm tą šieną. Galvojam apsidžiaugs žmogelis. Laukiam laukiam, o tas žmogelis vis dar neateina ne tai, kad išsivežti šieno, bet jo ir apsivartyti. Šienas jau beveik ir iškepė. Bet nieko tokio, iš naujo sulijo, atgaivino. Vėl karštos dienos. Laukiam toliau. O, jau ir lietų žada... Žiūrim - žmogelis šieną prieš pat lietų varto. Na ką, gal mes iš miesto ne viską suprantam... Sulijo... Vėl karštos dienos. Vėl žada lietų. Vėl varto šieną lietaus išvakarėse. Bet kai šienas išdžiūsta, jo neveža. Atsibodo laukti, nutarėm patys surinkti šieną ir kur nors kampe susandėliuoti, nes norim šiemet dar ir žemę išdirbti. Vežam mes tą šieną ir nesuprantam, ar kaimo žmonės neturi galimybės dirbti ir užsidirbti, ar jie nemoka kitaip gyventi.
Čia jau neskaitant to, kad mūsų kaimynystėje labai daug geriančių. Vis stebimės iš kur tos pajamos, ir kiek žmogui telpa. Išėjom kažkada po miškus pasivaikščioti. Radom naminukės gaminimo vietelę. Aš, aišku visokių CSI prisižiūrėjus, pridėjau į kelnes, nes taip ir įsivaizdavau, kaip čia dabar iš krūmų pradės lįsti visokie su kalašnikovais. Kol grįžom namo, sumąsčiau, kad nėra prasmės kažkam pranešti apie radinį, o ir neįsivaizdavau kam pranešti (jau turiu patirties, kad socialinės iniciatyvos baigiasi tuo, kad skambinkite tuo numeriu, tada skambinkite tuo numeriu, kol galiausiai paaiškėja, kad tame regione nėra už tai atsakingo pareigūno ir jums reikėtų rašyti prašymą-pareiškimą-skundą vietos seniūnui). O bet tačiau ... nors ir dedu labai dideles pastangas patylėti, nagi man nepavyksta...
Prenumeruoju Beatos naujienas, na vienok, gaminti aš mėgstu, ir valgyti skaniai mėgstu. Žiūriu Beata džiaugiasi, žurnalistų statistikos interpretavimu: Lietuvoje sumažėjo stipriųjų alkoholinių gėrimų pardavimas, padidėjo tauriųjų alkoholinių gėrimų prekyba - vadinasi Lietuvos žmonės pradeda vertinti gerą gėrimą ir artėja prie Prancūziško skonio pajautimo.
Nugi, kas po galais per nesąmonė? O tai kur aš gyvenu? Ką aš matau? Kur aš dirbu? Aš net nusiėmusi akinius, vis dar matau girtaujančią liaudį. Supykau nejuokais. Paskambinau pažįstamai policininkei, nusiunčiau gamyklėlės koordinates. Laukiu žinių. Pasitarimas buvo, bet po jo tyla. Po gero laiko gabalo konfiskavo įrangą ir visą tą smirdintį raugą. Per tą laiką mūsų kaimo pijokėlis iš "taško" nusipirko nekokybiško gėrimuko, išsidegino visą žarnyną, jau beveik su dievais kalba. Sklinda gandas, kad taškas po šio įvykio užsidarė. Kalbuosi su ta pačia pažįstama policininke - tyrimas prieš konkretų asmenį gali būti pradėtas tik tuo atveju, jeigu kažkas jį kaltintų. Kaimo žmonės informacijos neteikia ( net artimieji). Man informacijos nesuteikia, nes aš gi draugauju su policininke (visa apylinkė žino), kiti galvoja, kad aš policijoje dirbu (jiem per sunku atsiminti, kad aš dirbu priklausomybės ligų centre). Vyrui informacijos irgi teikia menkai, nes kaimas galvoja, kad jis "banditas".
_________
Va taip, va linksmai mes ir gyvenam. Vištos auga:
Žąsys ir antys auga. Pradeda kreksėti ir gagsėti:
Pradėjom grąžinti vištidę:
Pradedam laukti rudens.
