O pas mus už kluono auga komposto kalnai. Net kiemas pasipuošė gėlėmis.
Jau galiu nebeslėpti ir pasirodyti savo ekologiškus pomidorus. Su veislėm baisiai nepataikiau, bet netikėjau, kad apskritai kas nors užaugs. Dabar, kitiems metams, jau svajoju apie skanius pomidorus.
Susimeistravom naują įvažiavimą ir naują aikštelę. Kaimynai nesupranta kam to reikėjo. Aikštelę pasidarėm ne prie pat durų, o tolėliau. Nukasėm gerą gabalą žemių, išdėliojom plytomis, akmenimis ir kitokio plauko duženomis. Ant viršaus užpylėm ploną sluoksnį žvyro. Kam to reikia? O vat aš, moteriškė, baisiai nemėgstu klimti į purvynus ir vaikščioti purvinais batais.
Pasendinom rūsio duris: metalines apkalėm lentom, nutepliojom tamsinančiu laku, prikalėm senus (rankų darbo) kalviškus lankstus ir įsukom sendintus varžtus. Tik vat spynos nepasendinom. Bet - čia nerealus patogumas. O tai aš į rūsį eidavau po kelis kartus, nes pastoviai pamiršdavau raktą pasiimti. O kopijuoti kaimynų, ir raktų po slenksčiu palikinėti visai nenorėjau.
Kieme apsigyveno 5 vištos. Turėjo ir gaidį, bet tas per savaitę po pirkimo pasimirojo. Ir dėl to galiu kaltinti tik pati save. Metus kalbėjom, kad vištas pirksim iš sertifikuoto paukštininkystės ūkio. Bet vieną rytą nubudus staiga prireikė vištų dabar. Sėdom į mašiną ir išvažiavom į turgų "apsidairyti". Tai iki šiol vyresnio amžiaus pašnekovai stebisi, kad vištos sloguoja. O ką? Anksčiau, jeigu kieme atsirasdavo "liudna" višta - ją iš karto puodan, nelaukdavo, kol išlys simptomai, ar ją begydant - ims ir nebeišgyvens. Juk tada sugadinta mėsa... O aš jas ir antibiotikais į snapus girdžiau, ir snapus eukalipto tepalu tepliojau, ir vištidės vidų arbatmedžio aliejumi šlaksčiau. Už tai jos dabar piene nemirkyto batono ar netarkuoto agurko nelesa, Ir iš bulvių ne visus patiekalus pateiksi.
Vištų namukas teoriškai turėjo būti kilnojamas, bet du sluoksniai medienos ir sluoksnis apšiltinamosios medžiagos tapo nebepakeliama. O dar stogo trūksta..
Ar mum rūpi kaip mes gyvenam? Žinoma. Rūpinamės ne tik žavia aplinka, bet ir interjeru, beigi eksterjeru. Namuose katilinę atskyrėm nuo kambario nauja siena. Sumeistravom naują pertvarą į vonios kambarį, pagaminom laiptams dėžutę. Daug diskutuojam apie stilius, jų elementus. Bandom sutarti, kas praktiška, kas nelabai. Aptarinėjam kaip kiti žmonės gyvena. Kuriam namus. Svetainėje pasistatėm avilį...
O tai kieme apsigyveno spiečius bičių. Kol mes nusipirkom avilį - jis išskrido. Dabar pirksim dar vieną avilį su bičių spiečiumi. Svarstau, kad knygomis ir internetu sotus nebūsi; gal reikia kokius ūkininkų kursus palankyti.
Nuo namo nulupom dailylentes (jos buvo kelių sluoksnių geltonų ir rudų atspalvių).Dabar man jis žymiai elegantiškesnis. Kaip tos damos pajūryje: baltom sukniom, baltom skrybėlaitėm ir baltais skėčiais.
Mūsų namas paseno, irgi kaip tos damos, po skėčiais, nes jaunystėje labai mėgo saulės vonias. Po dailylentėm radom namo statybos metus:
Ir orginalią iškabą: "Į gaisrą su kibiru":
Ko dar trūksta iki pilnos laimės? Su vaikais buvom prie tvenkinio, į kibiriuką pasigavom tris žuvytes. Dabar jos duona pašertos bando išgyenti stiklainyje. Kuo gi ne gyenimo pilnatvė?..
