Kai serga vaikai

Kai serga vaika, manyje gyvena galybė būtybių. Mane kankina savigrauža, kad didelę dienos dalį pradirbu, viduje gyvena užuojauta vaikams, kad jie blogai jaučiasi, nubunda ir egoistas - norisi kuo daugiau laiko skirti sau, atgyja miegalius, svajotojas, darbininkas ir dar daug kitų.

Kol vaikai sirgo, pabaigiau megzti suknelę.


















Matavau, matavau - o gavosi vis tiek trumpesnė, nei planavau. Kaklo ir pečių liniją ardžiau daug kartų, bet vis tiek nesigavo taip, kaip norėčiau. Bet kaip pirmas blynas - sueis.

Vaikams pasiuvau po sėdmaišį. Sunaudojau nebenešiojamus džinsus.

Kai į sėdmaišį pylėm granules, buvau tapus iš jautriosios mamos, mama ragana. Forume mačiau viena moteriškė klausė, kaip siuvėjėlės sugeba sėdmaišius pripildyti nepribarstę granulių. Mes granules pylėm trise: aš ir mano du monstrai. Kol pildėm sėdmaišius, atvežė prekes. Kol aš krausčiau prekes ir pasirašinėjau kurjeriui - mano monstrai ant grindų prisibėrė putų poliesterio granulių ir po visus namus plaukiojo.

Dar sunaudojau nebenaudojamas sintetinio užpildo pagalves - pasiuvau kamuolį.

Ir dar sulopiau visą kalną kelnių.

Dar pasidžiaugiau, kad kaip smagu turėti mažų vaikų. Bet kokį tiap liap prisiuvi ant kelnių skylių ir vaikas džiaugiasi. Įdomu kaip reikės įtikti paaugliams.

Sėdėdama namuose sugebėjau sugadinti mašiną ir susilaužyti rankos pirštą. Mašina jau sveika, o mano rankdarbiai nebejuda į priekį. Dabar galvoju - kaip man reikės sodinti pavasarį, jeigu mano pirštas netelpa į jokias pirštines ir aš prie jo prisiliesti negaliu. Ir apskritai, senatvė tai ne jaunystė. Mano didysis prisiplojo savaitės pradžioje pirštą, per kelias dienas tinimas atslūgo. Aš susižeidžiau pirštą - sutinęs, skauda, pūliuoti pradėjo. Taip sakant amžius gijimo procesams jau atsiliepia. Šiaip tai aš čia tik šiaip pabėdavojau - dar gyva ir jau nebeverkiu dėl savo popos. Sugis. Galėčiau sakyti, kad išsikrausčius į kaimą padaugėjo traumų, bet kad aš nuo vaikystės kerėpla.


-----------------------------



Einu ridikėlių į lovelį ant palangės sėti. Dar prisipirkau parduotuvėje kukurūzų spraginimui, eisiu užmerkti, eksperimento dėlei - gal netyčia dygsta. Jeigu dygsta, tai pigiai prisipirkus sėklų, kad ir visą lauką galima būtų kukurūzais paleisti. Vis tas suvalkietiškas kraujas...

Ūkininkavimas

Man, moteriškai, prireikė ūkininko pažymėjimo. Dar nežinau ką su juo darysiu, bet man jo labai reikia. Taigi mano metų ratas, labai braškėdamas, bet jau pradėjo suktis. Dar sėdint ant pečiaus, su telefonu ir šūsnimi įstatymų rankomis, bet širdyje jau pavasaris.
Senais laikais, turint aukštąjį išsilavinimą, buvo galima ūkininkavimo pradmenų kursus baigti eksternu. Tie seni geri laikai jau praėję. Pasijaučiau aklavietėje. Skambinu mokymų organizatoriui, nes noriu pažymėjimo čia ir dabar. Man išaiškina kitus, įstatymo interpretaimo būdus. (Šiaip man reikėtų bent metus deklaruoti pasėlius, kad įrodyt ūkinę veiklą, patirtį). Galima dar: paprašyti šeimos nario arba giminaičio, kurie verčiasi ūkine veikla, kad išrašytų raštą, jog aš padedu jiems ūkyje; taipogi, jeigu turiu kokį pažįstamą, kuris ūkininkauja, kad seniūnijoje mane uždeklaruotų kaip savo ūkio partnerį. Išsiplepėjus pasakiau, kad turim dvi bičių šeimas (turbūt tiksliau du avilius). Tai vat, galima dar bitininkavimo ūkį deklaruoti. Ir galėsiu mokymus baigti eksternu.
Šaunu.
Pradedu domėtis kaip čia man tą savo ūkinę veiklą įrodžius.
Partnerystės su kaimynais nenoriu. Jie keistai mąstantys, o gal tiksliau sakyti - jų mąstymas man kažkaip nesuvokiamas.
Prieš du metus augino ožkas. Ganė mūsų pievoje. Paprašė leisti nusišienauti. Leidom. Nusišienavo, bet šieno nesusirinko. Ožkas rudeniop pardavė. Išaiškino, kad iš ūkinės veiklos nepralobsi. Šį sezoną parsivežė arklį. Šieno nesivežė. Einu kažkurią dieną kiemu - žiūriu arklys lauke vėdinasi, o tvarte kažkas mūkia. Užsižvengiau balsu. Gaila, kad jie asilo neturi, būtume kolektyviai pažvengę. Šieno nėra. Turi trijų metų senumo kažkur palėpėje užlaikyto šieno. Gyvulius šeria brandintu šienu. Pievos nebeturi. Pernai bulves laukuose buvo pasodinę. Rudenį viską aparė. Aš, aišku, tik iš knygų mokausi ūkininkauti, bet gal prastas vertimas, nes aš galvojau, kad bulves rudenį reikia nukasti, o ne aparti kaip žaliąją trąšą.
Tai vat. Skambinu į seniūniją, norėdama uždeklaruoti savo žemes. Man aiškina, kad man neapsimoka deklaruoti žemių, nes vis tiek per mažai turiu, kad gaučau išmokas. Tai, kad aš noriu popieriuo - moteriškei visiškai nesuprantama ir ji apie tai net nenori (atrodo) leistis į kalbas. Apsimetu visiška balvone ir išsiprašau susitarimo, kad man seniūnė gali parašyti ūkinę veiklą liudijantį raštą pagal nuosavybės dokumentus, kad mes tvarkomės įgytą valdą; arba ji dar gali uždeklaruoti valdą (suteikti numeriuką kažkokį).
Viskas bus gerai, tik reikia nepamiršti žvengti su visais asilais. Jau žmogus kai dinozauras, tai visur dinozauras. O man dar sakė, kad aš jaučiuosi už kitus protingesnė. Aš tiesiog jaučiuosi žvengenčiu asilu.
O kad žvengti būtų linksmiau, nusipirkau dvi naujas antis.

Buvau sau prisižadėjusi rašytis įsigytų paukščių pavadinimus, nes sugebu sumaišyti arba pamiršti. Jaučiuosi jau pamiršusi. Bet atrodo - tai muskusinės antys. Jos nerealios - sėdi sau ant laktos ir čirškia galvas kraipydamos. Tokios pankiškos, su šukuosenomis, bet kažkaip man nesisekė tų jų šukuosenų "nutraukti".