Jeigu paskaičiuota, kad į turimą patalpą telpa iki 100 viščiukų. Perkant vienadienius broileriukus apie 20-30 proc. jų išgaišta. Todėl nusipirkau 120 viščiukų. Dar du pridėjo, kaip dovaną kiekvienam iš vaikų. Po kiekvieno perkraustymo nugaišo po du viščiukus. Taigi šiuo metu nugaišę penki, vienas pogaišis. Liko visai nemažai. Eilinį kartą, pas mane gavosi taip, kad iš pradžių gyvastis į namus, o tada rūpestis kur juos padėti.
Pirmą kartą auginu baltuosius mėsinius viščiukus. Ir jų auginimas man džiaugsmo neteikia. Jeigu auginant kitų rūšių viščiukus, nuėjus į vištidę kiekvieną kartą gali pakrizenti iš jų nenuilstančio entuziazmo ir beribės energijos, tai šitie, palyginus, nuolatos guli. Dar nei vieno karto nekrizenau jų apsuptyje. Dar vienas dalykas, kuris man nepatinka, jie baisiai daug teršia. O baisiausia - nutarė vieni kitiems papešioti plunksnas. Keisčiausia tai, kad kai kažkuriam peša plunksnas, jis stovi ir net nejuda. Įdomu, jie skausmo receptorius apskritai turi?...
Taigi internete prisiskaičiau apie plunksnų pešiojimus ir kanibalizmus. Vieni teigia, kad oras per sausas, kiti - kad per drėgnas. Vieniems šviesos per daug, kitiems per mažai. Ir visais klausimais, nuomonės išsiskiria. Tai aš viską suplankiau į vieną ir padariau sau išvadą, kad jiem nuobodu ir norisi daugiau vitaminų. Taigi pabėriau daugiau šiaudų, primėčiau cukinijų, žolės, salotų - ir problema išspręsta. Didžiuojuosi savimi, bet šituos viščiukus vis dar be meilės auginu.
Vakar bandžiau savo džiaugsmelių fotosesiją padaryti. Vikrūs zarazos. Kai pamiksuoti, tai gavosi labai įdomūs. Du su žandenomis, vienas su ševeliūra:
Mažiausieji gyvena maitintuvėje.
O visa mūsų vištdė dabar atrodo taip:
uždėtas (beveik) naujas stogas. Keista, bet visi galvoja, kad mes čia sau namuką pasistatėm. Niekas net nesusimąsto, kad čia mūsų vištų nameliukas, ir šį kartą visai ne ant vištos kojelės.
Jau ir į šiltnamį maloniau nueiti. Kadangi einant iš namų, pirmiausiai pomidorinis šiltnamis, o tik paskui agurkinis. Tai einant skinti agurkų, labai smagu akies krašteliu vis pažiūrėti į raudonas dėmeles. Pagaliau šiemet pasisodinau bent vieną skanią pomidorų veislę (neskaitant vyšniukų, iš kurių - juodųjų - vyrs nevalgo, kaip genetišai modifikuotų).
_____________________________
O dabar vyro džiaugsmai: medelių plantacija ir bitės.
Medeliai sėjinukai: abrikosai, vyšnios, obelys. Tai vienur, tai kitur prisodinti.
O bitės zyzia. Jos visos zyzia. Aš taip manau. Vyras kas kartą grįžęs nuo bičių, skundžiasi, kad bitės piktos. Kai atidaro dangtį - jį puola. Aš jam visą laiką sakau tą patį, kad "visos bitės zyzia". Užsimanė bakfasto motinėlės. Bitės ramesnė, bet medaus mažiau neša. Paprastos bitės skrenda du kilometrus iki žydinčių plantacijų, bakfastą reikia vežti kilometrą iki žydinčios plantacijos. O aš jam sakau, kad jos "visos zyzia". Su draugu bitininku kalbėjo, jam 30 bičių įgėlė. O mano vyrui dar tik dvi.
Mes bitininkavimą nuo spiečiau pradėjom. Bites pienių sirupu prišėrė. cukraus tirpalu. Padarė gerą didelę šeimą. Per vieną naktį youtub'e prisižiūrėjo ir nutarė padalinti šeimą. Dabar turim dvi mažas šeimeles, vieną dar be motinėlės. Medaus neturim, bet bites šeriam cukraus tirpalu. Skaičiuoja, jeigu užaugins per šį sezoną dvie šeimas, kiek avilių reikės padaryti kitiems metams.
Eksperimentai. Kurie teikia džiaugsmo, bet nesuteikia galimybės pasidžiaugti pačia veikla.
