2016-08-07

Vandens paukščiukai

Šį savaitgalį turėjau progą itin giliems apmąstymams. Tokiems, kai pervertini visą savo gyvenimą, kai galvoji ar teisingai gyveni, ar teisingos tavo mintys, koks bus tavo gyvenimas senatvėje; galų gale - koks bus tavo mirties laukimas, ir kaip tu sugebėsi išeiti.
Gyvenimas susidesa iš smulkmenų. Kai esi 120 procentų mama, be pauzių, patarimų apie vaikų auklėjimą tenka ieškoti knygose. Skaitant kartais supranti, kad kol kas daugiau mažiau gyveni teisingai. Viena iš perskaitytų minčių, kad vaikai, kurių mamos dirba, geriau prisitaiko gyvenime. Tiesa, neišmokysi vaiko siekti užsibrėžto tikslo vien jam apie tai pasakodamas. Kai vaikas mato judantį gyvenimą, kai mato iššūkius ir kaip tėvai su tuo susitvarko, jis ir pats, nuo vaikystės taip gyvena. Mano vaikai iš vikšro augina drugelį, iš sraigės kiaušinių - sraiges. Jų projektai ne visada sėkmingi, bet džiugina, kad mano, jog "kitą kartą pavyks", o ne nuleidžia rankas po pirmo bandymo.

Kartais aš jaučiuosi kvailai kalbėdama apie savo paukščius ir daržus. Ypač dabar, kai visi kalba apie keliones, kelionių agenrūras, garsias aplankytas bažnyčias... ir kaip pigiausia paatostogauti. Keista, kai atostogos žmonėms suteikia tiek daug streso. Keista ir tai, kad žmonės manęs klausia kam aš tuos paukščius auginu. Aš gi neklausiu jų, kodėl jie laiko žuvytes akvariumuose, o ne giliame tvenkinyje; kam jie laiko papūgas mažučiuose narveliuose; kates butuose. Aš auginu paukščius, nes man patinka, man jie gražūs ir mieli.
Naujausi mano gyventojai ančiukai ir žąsiukai.




Kažkurį rytą vos į darbą nepavėlavau. Nuėjau žąsiukams ir ančiukams pakeisti vandens - o jie taip gražiai plepėdami eina link manęs, net galvas linksėdami. Tai ir aš paplepėjau. Nuėjau į vištidę, viščiukams nunešiau žalėsių. Vištos akis išvertę koksi. Tai dar ir vištoms ėjau žalėsių ieškoti, nors jos savam voljere žolės turėjo.




-----------

Ar tai yra teisinga? Nežinau. Bet tai teikia man džiaugsmo. Aš galiu į pasaulį žiūrėti pozityviau. Aš jaučiuosi laisva - visomis prasmėmis. Aš žinau, kad aš noriu toliau gilinti žinias paukščių auginime, augalų auginime. Plėsti savo veiklas. Aš jaučiuosi saugi, jeigu kažkada netekčiau darbo, aš išgyvenčiau ir galėčiau išlaikyti savo vaikus. Aš jaučiuosi rami, nes mano vaikai matydami tikslingas veiklas, patys mokosi dirbti, jiems atsiranda pastangų-rezultato suvokimas. Aš jaučiuosi beveik rami, tikėdamasi, kad mano vaikai mokės siekti tikslo, mokės lanksčiai prisitaikyti prie besikeičiančių gyvenimo sąlygų, mokės dirbti. O jeigu mokės dirbti, tai turės rytojų.


P.S. išsitraukiau savo knygas apie vaikų auklėjimą, nes tas kelias nėra jau toks rožinis ir esu baisiai pasimetusi (čia tiems, ką užknisu su pozityviu mąstymu).