Atrodo mokiausi, atrodo daug skaitau, atrodo turėčiau būti protinga. O aš vis prie to paties klausimo grįžtu - šiais laikais - "eko" - tai ekologija ar ekonomija? Perdirbti šiukšlių maišai, popierius, elektros energija iš saulės. Na gerai, elektros energija iš saulės kol kas nėra dar ekonoška, nes pats įrengimas gali kainuoti minimalias pajamas gaunančio asmens viso gyvenimo santaupas.
O dar kur meninės saviraiškos aspektas. Restauravom gonkelio langų rėmus. Kokie to motyvai? Gražūs tie rėmai. Autentiški (dar vienas motyvas). Ir... jeigu tokius rėmus užsakyti pagaminti šiais laikais, tai visų pirma nelabai kas apsiimtų, o jeigu ir apsiimtų, tai atsieitų nemažus kaštus.
Vasarą vėtra nulaužė medį gale sklypo. Susipjovėm, susisandėliavom, lauksim kol išdžius ir kūrensim. Palikom vaikam suoliuką. Vyras skundžiasi estetika - jam matote negražu, o aš matau, kaip vaikams smagu ant jo laipioti.
Kartais jaučiuosi kaip koks žiurkėnas, tempdama visokį šlamštą į namus. Visą šiltąjį sezoną tempiau nebenešiojamus megztinius, kurie ardomi. Atšalus orams kalnai megztiniu virto kalnais siūlų kamuoliukų, kurie paskui virto įvairaus dizaino, formos, dydžių dėžėmis ir dėželėmis. Spalviškai jie manęs nežavi, bet jie gebsti palaikant tvarką lentynose.
Nemėgstu užuolaidų, bet išgriovus gonkelio duris, ilgais tamsiais vakarais pradėjo erzinti langelis duryse. "Uždengiau".
Spalvos - ir vėl - nepasakyčiau, kad patinka. Bet funkciją atlieka puikiai. Dieną neužstoja šviesos, o naktį neerzina "akvariškumas".
Kol kas antro aukšto dar neturim, bet laiptai jau beveik yra. Metalinis karkasas. Kol kas jie be pakopų, tik dėl vaikų džiaugsmo pritvirtinta keletas plokščių. Čia jų amžina žaidimų aikštelė.
Kol vonios "durų" plokštė buvo neapipjaustyta, visus stebinom originalumu. Dabar vėl visus stebinu originalumu. Pasipuošėm "eglutę".
Kasdien mus lanko nykštukai ir laukiam kalėdų...
