Didžiajame kambaryje apšiltinom laukines sienas, arba pakeitėm sienų spalvą.
Sužinojau, kad šiltinant sienas ne tik, jos aprengiamos nutriušusiu kailiu, kuris baisiai graužia kvėpavimo takus ir odą, bet visas šitas gėris užsikloja polieteleno plėvele ir dar du sluoksniai gipso susisuka.
Bet koks gėris yra žiūrėti į pilkai baltas ir lygias sienas (neskaitant, kad jos visos sušaudytos juodais (kažkodėl) varžteliais), o ne į tas juodai žalias nusibangavusias sienas.
Kadangi pas mus viskas daroma iš pradžių laikinai, o tik paskui daiktai randa nuolatines vietas. Tai ir elektros jungtukai gyvena pagal "mediniai žaislai ir tie prie lubų prikalti" taisyklę.
Norėdama įjungti šviesą turiu pasiimti aukščiausią kėdę. Kam reikalingi sporto klubai, kai norint atlikti bet kokį veiksmą reikia išspręsti ne tik sudėtingą loginį uždavinį, bet atlikti daug pratimų: koją aukštyn-žemyn, tūpt-stot-strykt.
Nesamdėm buldozerio. O galėjom. Bet nesamdėm. Kam buldozeris jeigu yra kastuvas ir karutis?
Iki užšalant spėjom išsikasti duobę garažo pamatui. Jeigu galima be projekto statyti pagalbinį statinį iki 80 kvadratinių metrų, tai mes, aišku, tiek ir statysim. Ta proga visus tuos žemių kubus išvešim su karučiu. Negi sudėtinga? Čia gi daug mokslo nereikia. O kad geriau naktimis miegotūsi po tokių intensyvių insanity pratimų, tai mes į tą išraustą griovį dar ir akmenų beigi plytų pritemsim. Tik visos duobės nespėjom užpilti, prišalo mūsų akmenų kalvelė.
Gabalą žemių susivežėm į savo būsimo gėlynėlio pakilimą. Žiūrėjau aš į jį žiūrėjau... ir nutariau, kad nepatinka man jo forma. Keliuką nutarėm daryti kitoje vietoje. Taigi reikės dalį sutemptų akmenų ištempti ir dalį žemių nukasti. Kaip aš laukiu pavasario...
Tuo pačiu pasislėpė mūsų valymo įrenginys. Liko tik trys nežymios landos vedančios link žmogiškojo aukso.
Tuo pačiu galima pasigirti naujais aksesuarais. Sudėti likusieji langai, beigi išpjautas vienas papildomas langas. Dabar namas - normaliai - į gatvę žvelgia dviem akimis.
Mano rūsys turi naujas duris (kol kas be rankenos).
Gerai, kad neįvydžiau vyro prašymo išsimatuoti durų angos. Suvirino, stato duris... ir girdžiu: "pamiršau, kad ruošiausi jas platesnes daryti...". Aš aišku labai apsidžiaugiau, kad bent čia mano kaltės nėra. Dabar tik reikia susinaudoti greičiau visus savo konservus, nes sienos dar neapšiltintos, tai rūsyje temperatūra jau nukrito iki nulio. Kažin koks šaldytų marinuotų burokėlių skonis?...
Kokie tolimesni planai? Neaišku. O tiksliau darbų tiek daug, kad net nežinai kurio griebtis. Atsibundi iš ryto, apsidžiaugi, kad šiandien susidėsi varneles prie keleto darbų sąrašo punktų. Ateina vakaras, ir pradedi krizenti, kad jau net nebeatsimeni kur nusikišai tą darbų sąrašą. Stengiesi tik kuo greičiau pabaigti pradėtą darbą, iškuopti namus ir suruošti vaikus miegui. Migdant vaikus, dar pagalvoji, ką reikia padaryti kai vaikai užmigs, ką internete pasiskaityti, susiplanuoti kitos dienos darbus. Užmigus vaikams, suvoki, kad jau net Facebook'o normaliai nebesupranti, laužia miegas...
...Bet artėja Kalėdos. Pradėjom lankyti darželį. Ten užduoda namų darbų, taigi reikia stengtis ir temptis. Ne tik save rytais dažyti, kad nebūtų baisu užsidėti akinius, bet ir vaikams Kalėdinę nuotaiką kurti ir darbelius į darželį kurpti. Bet smagu. Jeigu ne vaikai ir ne darželis, šiemet Kalėdų nuotaikos nejusčiau. O dabar - advento kalendorius kabo, eglutė papuošta, dovanos planuojamos, vaikui kalėdinis kombinezonas sukurtas, dekoracija į darželį sukurta. Rytoj laukia imbierinių sausainių kalno kepimas, paskui piešimas ant jų. Tik nereikia manęs kaltinti nupušimu, aš puikiai suprantu, kad tas kalnas kalėdinių sausainių rytoj vakare ir bus suvalgytas. Bet gi tai ir yra gyvenimo džiaugsmas, kai visi terlioti terliotuose namuose valgom imbierinius ausainius su pienu krizendami.
Laukiam Kalėdų ir kaupiam statybinių medžiagų atsargas, nes per Kalėdas, kaip žinia, statybinių prekių parduotuvės nedirba.
Linksmų švenčių visiems. Krizenkit.
