Atviri horizontai

Nusigriovėm tvartą.

Atsivėrė vaizdas į mūsų kasdienybę. Pirmadienio rytas. Žiūriu kaimynė bėga į kitą kaimo galą. Žiūriu... parbėga nešina dideliu mėlynu cilindru. Kaip tik iš vakaro man vyras aiškino apie akumuliacinę talpą, prirodė vaizdelių. O, galvoju, akumuliacinė talpa. Ale atsineša arčiau. Ne. Tai prabangioji skalbimo mašina "Ryga". Tobulėja.
Mes čia kaip tik iš vakaro sprendėm dilemą, ar tik kartais ne vienas arklys ant viso kaimo. Pasirodo ir skalbimo mašina bendra nuosavybė.
Ryto linksmybės tęsiasi.
Atvažiavo du vyrukai vandens iš gręžinio pumpuoti. Dirba. Beje, mes jau turime gręžinį.

Atvažiuoja kaimo verslininkas su arkliuku šiferio susirinkti. Atsiprašo, kad arklys murzinas. Čia neskaitant to, kad neaišku, kuris iš jų murzinesnis. Pliusai arklio naudai, kad jis turi visus dantis, negirtas ir nesubraižytu veidu. Paglostau arklį, nes labai prašo jį paglostyti. Tiesą pasakius, tenka sukaupti visus drąsos likučius. Bijau aš ko tai gyvulių... Krauna į savo transporto priemonę šiferio lapus ir pukši. Sužinau, kad vakar buvo Rusijos armijos pergalės diena. Šventė. Nesulaukia užuojautos. Gręžinistai jau šypsosi, santūriai.
Pavargo vyrukas, nutarė pabendrauti su gręžinistais. Klausia:
- Jūs čia santechniką darot?
Tyla. Keli mąslūs "chmmmmm".
- Ne, čia gręžinys.
- Aaaa, tai santechnika... (išmanus veidas)
- Na ne, gręžinys... (aiškina kas tai per daiktas).
Rimta veido išraiška inteligentiškame veide. Mąsto. Nutaria dar pabendrauti:
- Kiek čia viskas kainuos?
- Aštuonis.
- Aaaaa, tai čia visai nedaug...
Žiūriu vienas gręžinistas nusisukęs prunkščia. Kitas bando santūriai šypsotis. Aš jau šluostausi juoko ašaras.
Linksmai prasidėjo diena.
Dar ir Bibliją mergaitės bandė įsiūlyti.

Kad nebūtų "brenda ragana per purvynus nepalikdama pėdų...", pasidarėm vienai mašinai takutį. Oi kiek dar darbo liko. Ir kiek pliurzynės.

Pajaučiau ir aš pavasarį. Tvarkausi aplinką. Panašu, kad mum reikia buldozerio.

Jei tu gyvas, pieno puta...

Mūsų kiemas dabar panašus į arimus. Jame galima sodinti bulves nededant didelių pastangų. Tik spėk mėtyti bulves.
Vakar užklimpau. Supratau, kad vairavimo ypatumus galima skirstyti į; iki vaikų ir po vaikų. Kažkada buvau tiek naivi, kad galvojau, jog moku vairuoti. Kažkada netgi įsivaizdavau, kad man patinka ekstremalios vairavimo sąlygos. Pasenau.
Kapanojausi, kapanojausi tame purve ir kilo mintis, gal spjauti į visą šitą reikalą ir palikti tą mašiną skersai keliuko. Vyrui SMS tik parašysiu, kad šonan grįžęs nesuvažiuotų ir mašiną pastatytų padoriai. Bet prieš kaimynus nepadoru pasidarė, tai iškankinau...
O dar šiandien ir traktorius atvažiavo... Prasinešė per mano anglišką purvyną...

Vaizdas prie įėjimo ne ką geresnis. Atsikėlę gi vandenį kasėmės. Padarėm purvyną. Tai brangusis bandydamas taisyti situaciją išpylė tokiu smėliu-žvyru. O mano mažajam vyrukui tik to ir tereikėjo. Tai jis dabar vis vandenį "daro". Iškasa vieną duobę, kad iš kitos ten perneštų balą. Ir taip pasaka be galo...
Taip sakant šalčio pramonė, oi kaip, su ledais sugaišti pagavo. Pavasarėja. Tą pajautė ir mūsų kaimynės. Pradėjo skalbimo lauke sezoną. Vat žmonės, dirba, sunkiai gyvena. O čia, atėjai, paspaudei mygtuką, ir baigta...
Net mano katė pavasarį pajuto. Vis dažniau ant lovos krašto drįbso, prieš saulutę kaitinasi, nei ant mano strateginės kėdės.
Atvažiavus čia gyventi, man buvo nerealiai šalta. Nuolatos. Namas buvo negyvenamas, įšalęs. Tai aš net tirpau iš laimės pasistačius savo mėgstamą kėdę prie pečiaus. Deja, ji ne tik man patiko...

Čia, aišku, jau po to, kai dužo mano svajonės. Nutarus pirkti rūgpienius, man net varveklis nuo nosies pradėjo tirpti, pagalvojus, kad visą žiemą ant pečiau pradrįbsosiu. Net lydžiausi atsiminusi vaikystę, kaip kaime ant pečiau garuodavom parėję iš lauko (tik vyras iš vaikystės kaime kažkodėl atsiminė šaltas žiemas). Deja... Kažkoks žioplys sugalvojo pastatyti vertikalų, o ne horizontalų pečių...
Artėjant pavasriui ne tik kaimynai tvarkosi. Nusišveičiau ir aš sienas. Pasirodo jos šviesiai žalios... Šiandien ir pusę lubų jau įveikiau. Jos pasirodo irgi baltos...

Jeigu jau apie tvarkymąsi, tai aš baisiai nustebau, kad nugriauti statinį galima per dieną, o vat sutvarkyti tą visą šiukšlyną gali prireikti ne vienos dienos. Nugriovėm savo dvi vištides (aš vadinu tvartu, o realiai tai 5 statiniai: tvartas, trys vištidės ir lauko tualetas). Plytų kalnas. Tai, kad nebūtų nuobodu, aš jas valau (vyras prasmės tame nemato, o man jos nuvalytos į gražesnį bokštą susideda). Atrodo, kas čia tokio, tupi sau su plaktuku rankose ir tik kaukšt, kaukšt... Aga... Vakare galvoje vis dar kaukšt, kaukšt... Jaučiuosi kaip jaunystėje. Kai išeidavai iš klubo, gerai išsišokus. Vėsi naktis. Tuščios gatvės, o galvoje vis dar kala. Kojos, rankos - kaip ne nuosavos. Jaučiasi tik toks geras tvinksėjimas pirštų galiukuose.

 

 

Taigi, į senatvę pradedu galvoti ir suvokiau, kad:

1. Vidurinėje chemiją ne šiaip sau mokė. Pasirodo CIF'as puikiai reaguoja su pelėsiais. Vežtų, jeigu nepykintų.
2. Vairuoti moteriškėms po vaikų tinka tik pakilimo takas ir ne daugiau 30 km/h greičiu.
3. Galiu dirbti statybose pagalbiniu, tik labai jau lėtai. Kažin kiek uždirbčiau?