Kai sirpsta ne vyšnios ir ne Suvalkojije

Prasidėjo šienapjūtė - savotiška. Pilnais žandais jau valgom agurkus, salotas, ir kitas gėrybes. Vakar kaip tik sugalvojau, kad jau būtų galima bulvių pasikasti. Aišku genialios mintys galvon ateina, tik kai jau būnu susirangiusi į lovą. O bloagiausia tai, kad aš pagalvojau ką su tom šviežiom bulvėm darysiu. Taigi liko visa pagalvė apseiliota ir net sapnuoti teko maistą (čia mano dieta).

O gaminsiu aš jas labai paprastai. Vakar kepiau savo kaimišką vištą.
Kuo kaimiška višta skiriasi nuo parduotuvinės? Ją pjaustant net peilis tampa riebaluotas, Keista. Visą gyvenimą valgiau parduotuvines vištas (kartais iš turgaus, netgi iš ūkininkų turgelio), o jas pjaustant peilis niekada netapdavo riebaluotas. Kaip šlapiankę pjaustant.

Tai vat, kepant vištą išsiskyrė gana nemažai taukų (nuo maniškių rudųjų - prancūzaičių - išsiskiria taukų panašiai tiek, kiek kepant vandens paukštį, ir mėsa savo struktūra šiek tiek primena vandens paukščio). Tai aš šviežias bulvytes ir kepsiu su šiek tiek tų taukučių. Užteks druskytės, vienos kitos žolelės ir bus tobula. Tobula, su tobulu traškumu ir aromatu.

Ir vėl apsiseiliojau...

Rytiniai pasirėkavimai

Jau kuris laikas ruošiuosi čia pakrizenti iš savo bjauriųjų viščiukų. Kiekvieną rytą girdžiu kaip jie bando giedoti. Net negaliu sulyginti to garso su niekuo. Na taip juokingai kudakavimas pasibaigia pratęstu prikimusiu kūūūū. 

Vakar 2 gaidžius pabandymui nucharakirinom. Šį kartą gavosi visai nesportininkai, o padorios mėsinės vištos. Aišku dar neragavau paukštienos, nes šaldytuve ir taip net pelė netilptų pasikarti. Bet supjausčiau. Tai mėsytė minkšta ir šilkinė. Vienas egzempliorius svėrė 2,6 kg, o kitas - 2,7 kg (išdarinėtas, 70 parų amžiaus).

Pasipildžiau savo moteraičių pulką. Visos dominantės. Visos labai draugiškos. Visos minkštos ir švelnios. Jau antri metai auginu vištas ir negaliu atsistebėti, kokios jos švelnios. Kaifuoju jas glostydama.

Fotografavom kartu su vaikais, tai nuotraukose beveik visos vištos atkišę subines arba be galvų. Šitas variantas pasirodė kokybiškiausias. 

Prieš savaitę išsirito nauji 6 viščiukai. Buvo 7, bet vienas neišgyveno. 

Vienas labai simpatiškas rainas, o kitas žiūrint prieš šviesą atrodo ryžiokai.

Beveik baigta augintuvė. Ir beveik užpildyta. Viršutiniuose aukštuose mėsniai viščiukai, apatiniame iš inkubatoriaus - nuosavi išperinti.

Dar laukia pagausėjimas po keleto dienų. Turi ristis veislinių vištų viščiukai. Labai svajojau apie vandens paukščius. Bet panašu, kad šiemet jau tiek nebeapžiosiu. Teks susilaikyti nuo savo nežabotų norų ir laukti kitų metų labai labai ansktyvo pavasario.

Viščiukai

Nežinau ar fantazija dingo, ar sveikas protas grįžo. Todėl šiandien įrašą nutariau pavadinti konkrečiai - apie tai, ką rašysiu.

Prieš pora dienų su vyru dalyvavom gimdyme. Puse nakties pražiūrėjom į besiritinėjančius kiaušinius inkubatoriuje. Iš pradžių dar diskutavom - kuriam daugiau vaidenasi, kol abu įsitikinom, kad matom ne tai, ką norim matyti, o kiaušiniai tikrai juda.
Miegas įveikė. Ryte atsikėlus, iš keturių kiaušinių, trijuose radau po pirmą mažulytę skylutę. Apsidžiaugiau, kad visą naktį nelaukiau, kol ji atsiras. Grįžus iš darbo - mano kiaušiniai jau cypsėjo ir ėjo įžvelgti tris mažulyčius snapelius. Ketvirtasis kiaušinis jau net nebekrutėjo. Apturėjau gedulą. Sekantį rytą išvažiavau darban su mintimi, kad reikės išmesti kiaušinį. Kaip džiaugiausi, grįžusi - nes radau išsiritusi ir ketvirtąjį viščiuką.

Aš gyvenime nesu mačiusi išsiritusių viščiukų. Todėl mane viskas nuoširdžiai stebino iki tiek, kad aš kone tris paras išsižiojus iš nuostabos vaikščiojau.
1. Viščiukai ritosi apie dvi paras.
2. Išsiritę jie visai ne mieli geltoni pūkų kamuoliukai - jie šlapi, gleivėti, sunkiai besimarkstantys, sunkiai kontroliuojantys savo judesius. Labiau primena girtus šikšnosparnius. Ir taip kone parą. Viščiukai išsirito užvakar, o šiandien vienas vis dar nepilnai išdžiūvęs.

Todėl kilo mintis - o tai kaip atrodys vienadieniai viščiukai, kuriuos aš ketinu pirkti?

Čia maniškiai, jau gerokai atitokę.

Supratau, kad iš tos nuostabos aš pamiršau nufotografuoti juos tik išsiritusius. Bet niekis, dar bus progų. Nes šiuo metu inkubatoriuje gyvena apie 12 mano vištų kiaušinių (p.s. mano gaidys turbūt impotentas ar kontūzytas, nes turi keturias vištas, o iš įdėtų 10 kiaušinių net 6 buvo neapvaisinti). Ir dar iš vienos mielos kiemopauksiai.lt forumietės parsivežiau keturių veislių vištų kiaušinių. Kadangi visur rašausi, kokios veislės, tai ir čia pavardinsiu: auraukanai, džersių milžinai, lia-fliashai, apenciliai. Dar šitie neišsirito, o aš dar noriu. Ai beje, rytoj pasiimsiu 10 negrynų leghornių kiaušinių. Dar su kita pažystama susitariau, kad ji parūpins ančių bėgikių kiaušinių.

Gera gyventi šiuo ritmu. Taip, aš visur visada skubu, nieko nespėju, galvos nebelikę. Bet kažkur giliai - yra ta vidinė ramybė, kuri ateina iš gamtos ritmo Viskas savo laiku - pavasaris, gimimas; derlius; ramybė. Viskas iš eilės.



____________


Dar prie to - šiek tiek apie bites. Gyvena sėkmingai. Medų neša. Perus peri. Vyras jau mažiau jas trukdo, apsiprato vieni su kitais. Norim dar bičių. Labi norim. Aš kartais pagalvoju, kad mes turim kažkokių manijų.

Viską pusiau

Čia ne apie idiliškus santuokinius ryšius, o apie daržo gėrybes.

Pradėjo derėti agurkai. Pirmas agurkas per pusę vaikams. Vakar radom pirmą raudoną braškę. Abu vaikai žinojo, kad eisim ją pjauti per pusę. Ir aš pauosčiau kaip kvepia braškė tiesiai iš saulėtos vagos. Užtenka ir pauostyti, kad šidis apsaltų.

Per patį pienų žydėjimo piką, su vaikais po laukus su kibiru lakstėm ir žiedynus rinkom. Virėm pienių medų. Savotiškai namai kvepėjo procese, bet blynai ar pyragai su tuo "medumi" gaunasi pasakiški.

Dar tas medus, labai patiko bitėms. Į mūsų namus pasrikraustė spiečius bičių (ne pats atskrido, o maiše buvo parvežtas). Tai kaip naujakurėms, mes ne cukraus sirupo, o pienių medaus pamaitinom.

Parkeliavus bitėms,mano vyrai kas vakarą dingsta iš namų. Eina stebėti kaip bitės gyvena. Jaunasis vyras - turi savo nuosavą gobtuvą.

Šiandien pas mus atšalo, pradėjo šiaurės vėjai pūsti - tai mes savo medelius prie žemės pririšom. Vis svajojam apie gausius derlius ir galėjimą valgyti ir neatsivalgyti.
Šiandien kaip tik kaimynė pasakojo, kaip Vokietijoje žmonės važiuoja į specializuotus ūkius. Susimoka už įėjimą ir gali valgyti braškių kiek telpa, agurkų tiesiai iš lysvės, pomidorų. Tai mes ir diskutavom, kad taip tik atrodo pamačius pilną braškių lysvę, kad bus dar ir mažai. Bet valgai - ir gana greitai svoki, kad jau sotus; po kurio laiko suvoki, kad jau nebepasilenki prie tos brašės; paskui suvoki, kad ropojant braškių vaga, pilvą labai žemės trauka tempia; o... dar reikia grįžt atgal, į pradinį tašką, ir dar važiuoti namo.

Godumas. "Godumas aš" laukia rytojaus, nes rytoj turėtų ristis pirmieji inkubatoriaus viščiukai.