Kai sirpsta ne vyšnios ir ne Suvalkojije

Prasidėjo šienapjūtė - savotiška. Pilnais žandais jau valgom agurkus, salotas, ir kitas gėrybes. Vakar kaip tik sugalvojau, kad jau būtų galima bulvių pasikasti. Aišku genialios mintys galvon ateina, tik kai jau būnu susirangiusi į lovą. O bloagiausia tai, kad aš pagalvojau ką su tom šviežiom bulvėm darysiu. Taigi liko visa pagalvė apseiliota ir net sapnuoti teko maistą (čia mano dieta).

O gaminsiu aš jas labai paprastai. Vakar kepiau savo kaimišką vištą.
Kuo kaimiška višta skiriasi nuo parduotuvinės? Ją pjaustant net peilis tampa riebaluotas, Keista. Visą gyvenimą valgiau parduotuvines vištas (kartais iš turgaus, netgi iš ūkininkų turgelio), o jas pjaustant peilis niekada netapdavo riebaluotas. Kaip šlapiankę pjaustant.

Tai vat, kepant vištą išsiskyrė gana nemažai taukų (nuo maniškių rudųjų - prancūzaičių - išsiskiria taukų panašiai tiek, kiek kepant vandens paukštį, ir mėsa savo struktūra šiek tiek primena vandens paukščio). Tai aš šviežias bulvytes ir kepsiu su šiek tiek tų taukučių. Užteks druskytės, vienos kitos žolelės ir bus tobula. Tobula, su tobulu traškumu ir aromatu.

Ir vėl apsiseiliojau...