Sakiau gyvenime griovių nebekasinėsiu. Bet kokia vištidė be vandens ir elektros. Pasiaukojau. Vyras mano auką priėmė ir iškėlė hipotezę, kad kai baigsim kūrenti visas savo malkas, kai jau neturėsima ką veikti, geoterminiam šildymui griovius kasimės. Tai pasididinau darbo krūvį ir nuo kito mėnesio taupau traktoriukui.
Po truputį džiaugiuosi žiedais.
Tvarkausi daržus ir šiltnamius. Neišsodinti į dirva liko tik moliūgai.
Pas mus kaime yra vienas labai į bendravimą linkęs pijokėlis. Mes jam pernai keletą didelių krepšių pomidorų davėm. Sėju šiemet gėles prie gatvės. Šliaužia bendrautojas. Labai nuoširdžiai, kaip koks italas aiškina, kad pomidorai tai buvo geri, skanūs. Sako: "aš ir šiemt iš tavęs pomidorų imsiu". Su vyru pakrizenom ir nutarėm šiemt jam daigų duoti, o ne raudonskuosčių. Prikasiau aš daigų, gal kokia 15 vnt. Žiūriu šliaužia. Pasivijau gatvėje - duodu daigus. O jis vargšas net atatupstas traukiasi, klausia ką jam daryti reikės su tais daigais. Aš pasijaučiu išmintinga ir atsakau, kad galės valgyti... kai užaugs. Padėkojo ir nusinešė. Net smalsu pasidarė ar augins ir kokiu būdu sodins - ar tik ne šaknelėmis į viršų.
Mano bjaurukai, tapo jau nebe visai bjaurukais, bet vis dar smirdukai. Nusipirkom gražius pūkuotus kamuoliukus. pradėjus augti plunksnom, supratau, kad viščiukai gali atrodyti kraupiai.
Prikėliau vištas, kad nufotografuočiau, o tai su fotiku tik naktimis randu laiko po kiemą palakstyti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą