Jau senai akis bado tai, kad vyresnelio kelnės tapo per trumpos. Užsiėmiau eco: iš skuduryno nupirkau keletą kelnių po 1 eurą (jos ne be reikalo tiek kainavo - visos kažkokių keistų išmatavimų) ir iš jų persiuvau nešiojamus variantus. Planavau daryti su aplikacijomis, bet kai maži vaikai nesijaučia ligoniais, iš piktumo palikau paprastutes. Bet vis tiek širdis liepia jas pagrąžinti.
Bandžiau nerti Mikes pūkuotukus. Vienas gavosi su paršelio ausimis (jeigu į Nerį įleisti vamzdžiai yra menas, tai ir mano šedevrai yra menas), kitas - su skirtingomis ausimis. Tarkim - vaikai kepures visada užsideda kreivai. Tarkim - tobulų geometrinių formų gyvūnų natūraliai nebūna. Tarkim - tai išskirtinimu ženklas. Tarkim - tai yra rudeninės kepurės ir jau greitai reikės ieškoti šiltesnių.
Iš kolėgės išgirdau obuolienės virimo variantą, kurio dar nebuvau bandžiusi - su citrinų/apelsinų žievelėmis. Dar laukia obuolienė su avietėmis. Obuolienė su cinamonu. Obuolienė su vanile. Obuolienė su kardamonu.
O čia, pilstant uogienes, lieka vis po kelis šaukštus, gaila išmesti, todėl sulipinau trupininį pyragą: aviečių uogienė, obuolienė su apelsinų žievelėm. Kvapas, išskiriantis seilėtekį. Skonis, prieštaraujantis dietos principams.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą