Kopimas aukštyn ar žemyn

Judėjimas vertikaliai ar horizontaliai? O kaip geriau? Kaip teisingiau?

Jau prisiklausiau kaip gyventi tesingai. Dabar gyvensiu pagal save (lyg iki šiol to nedariau). Gal aš noriu šokiruoti modernųjį pasaulį, gal aš noriu šokiruoti drąsius ir teisingus žmones, gal aš noriu šokiruoti save. Reikia gi suprasti, kas per daiktas yra nuobodulys ir kaip su juo kovoti. O kovoti reikia visur ir visada - toks jau tas džiunglių įsakymas ar įstatymas, o gal ir apstatymas.

Taigis, prasideda permainos. Parduodam savo mylimą butą ir perkam Rūgpienius. Su labai vietiniu šildymu, labai vietine kanalizacija, labai vietiniu vandentiekiu ir pusantros elektros. Bet už tai su ūkiniais pastatais ir beveik hektaru žemės. Vyro džiaugsmui - bus kur traktoriuką laikyti.

Visiems baisiai cekava - kokį mes turtą įgyjam. Visiems gi reikia pasiskaičiuoti - kiek mes turtingi, o kiek gi mes vargšai. tai va - mes iš gyvenimo su pilnais patogumais, kur net šiukšlių į lauką nešti nereikia, kraustomės į tyrus. Tamsta civilizacija, miesto vaikas ir kaimo vaikas. Tik įdomu ar nereikėtų sukeisti vietomis atsižvelgiant į tam tikrus faktus.

Sode verdant bulves, baigiasi dujos. Kaimo vaikas, nusiteikęs optimistiškai nutaria bulbas virti ant laužiuko. Negi ji pirma tokia. Tamsta civilizacija stebi ir nieko nesako. Kaimo vaikas atsineša lygiai keturias plytas - padaro laužavietę. Tarp plytų prideda (skambiai pasakyta) plonų šakelių, sausos žolės, sudžiūvusių aviečių stagarų ir pučiant žvarbiam vėjui šiaip ne taip įžiebia savo aukurą. Ant viršaus uždeda cinkuotas groteles (labai savimi didžiuojasi, kad sugalvojo kaip padaryti, kad puodas neįkristų į ugnį), uždeda puodą ir eina gėrėtis kraštovaizdžiu. Po gero pusvalandžio grįtą patikrinti ar bulvės jau išvirė. O vanduo net nesušilęs, mano laužas užgęsęs. Nors imk ir graužk žalias bulves. Ateina tamsta civilizacija su geru glėbiu storų malkų ir pareiškia: "norėjau pažiūrėti kuo viskas baigis...". Kaip tikras vaidilutė (piromanas) užkuria liepsną, uždeda puodą, pakomentuoja nedraugiškai cinkuotas groteles (nuraminu, kad puodas uždengtas) ir nueina ieškoti sausainių, nes matote badu jis čia vienas miršta. Bulvės net taškosi, kaip verda.
O ką? Svarbu rezultatas ir komandinis darbas (arba atvirkščiai).

Taigi, viskas nuo pradžių:
*ketvirtadienį vakare nuvažiuojam apžiūrėti namo (žiūrėdami į skelbimą nutariam, kad ir taip rasim). Tamsu. Namas kaip ir panašus į nuotraukose esantį (bet jie visi velniškai panašūs su milijonu gonkelių). Lange šviesa. Sakau reikia paklausti ar čia tas namas parduodamas. Lenkynas. Išsiunčiu vyrą. Jis neryžtingai sustoja už kelių žingsnių, tada labai atsargiai iriasi tolyn, baukščiai žiūrėdamas į lojantį šunį. Išlenda bobulytė. Nuoširdžiai išdėsto, kad namas parduodamas su visa žeme. Paprotina jaunuolį, kad reikia atvažiuoti dieną į žvelgybas. Grįžtam namo (kelionėje bent vaikai pamiegojo). Užmogdom vaikus. Toliau tyrinėjam nuotraukas. Vyrui kyla įtarimas, kad buvom ne prie to namo.
* penktadienį pasiskambinam agentui susitarti dėl apžiūrėjimo. Namas jau pusantrų metų negyvenamas. Agentas sunerimęs paklausia kokia dar bobulytė? Gal ne tą namą apžiūrėjom (sukirba mintis, kad bent jau šunio palikimu su namu negausim).
* šeštadienį nuvažiuojam į žvalgybą (tikrai prieš tai ne tą namą apžiūrėjom). Ai, tinka, perkam.
* šeštadienį vakare įdedam skelbimą dėl buto pardavimo. Po dešimt minučių paskambina vyrukas ir siūlosi 22 val atvežti rankpinigius, kad tik neparduotume buto. Kyla įtarimas ar ne aferistas. Bet savo vežamų pinigų gi nevogs... Pažadam buto per naktį neparduoti ir sulaukti ryto.
* sekmadienį iš pat ryto gaunam rankpinigisu ir pasirašom sutartį.
* o Dieve, dokumentai...