Ir mano gyviams nešalta. Diena ilgėja. Išlindusi saulė jau šviečia. Višta pajautė pavasarį - nutarė tūptelti ant kiaušinių. Savaitę jau sėdi. Tik abejoju rezultatu, nes mūsų gaidžiai dar jauni, tai produktyvumas neaiškus.
Kas kartą nuėjus - pabendrauju. Pakrutinu, pastumdau, įsitikinti, kad ji ne šiaip sau tinginiauja, o tikrai nori viščiukus išperėti. Parėkia ant manę, pačirškia, apmuša. Kantriai sėdi. Lepinama.
Kita cekavina - kas vyksta.
Kaskart, kai pasiimu fotoaparatą, vaikai vis lenda po kojomis reikalaudami, kad juos fotografuočiau. Panašu, kad ne jie vieni didybės manija serga.
Kita gražuolė po sniegą lapnoja. Pernai vištos sniege jausdavosi įkalintos - išskrenda iš vištidės, atsistoja sniege ir bijo pajudėti. Šiemet joms sniegas nei motais. Lapnoja ir vargo nemato.
Vienas iš vyrų, kurį kartais vištos pamuša, bet dabar jau žiūriu duoda atgal.
Meškinas, kurio ūgis siekiam mano kelienius. Ačiū šeimai, kuri pasidalino tokiu kavalieriumi.
Mano moterys džiaugiasi sąlyginai šiltu sekmadieniu:
Žiemos džiaugsmai ties tuo ir pasibaigė, o tada atėjo šaltis... Dar spėjau "pasidžiaugti" bitėmis: aviliai papilkėjo. Į vieną avilį įsisuko pelė. Vyro laukia 12 pradėtų gaminti pusrėmių. Mūsų laukia jaukūs vakarai konstruojant korius. Pavasario laukia planai - bakfasto bičių šeimyna.
P.S. kaip tik vakar skaičiau, kad medus padeda nuo naktinio šlapinimosi į lovą. Tiesiog panacėja.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą