Judesys

Atrodo vėl pradedam po truputį judėti į priekį. Bent jau aš jaučiuosi išėjusi iš rutinos. Naujos augaliukų sėklos į kolekciją. Naujos žiemos pramogos prasideda. Antims ir žąsims prisėjau pilną dubenį kviečių. Niekada nebūčiau pagalvojus, koks gali būti vaikams džiaugsmas glostyti daigelius, kasdieną tikrinti kiek jie paaugo. Ir koks džiaugsmas nešti želmenis paukščiams ir kiek juoko, kai mano paukščiai juos išbrokuoja. Atidavėm vištoms. Dar papramogavom, skynėm po daigelį ir maitinom iš rankų. Mano vištos - mano naminiai gyvūnėliai.

Grįžtu kažkurį vakarą namo, nugriūnu ant lovos, žiūriu į lubas - o ten prie balkių grindjuostės prikaltos.

Vyras, aišku, tokiu mano pastebėjimu nebaisiai džiaugiasi. Išaiškino, kad grindjuostės būna žymiai storesnės ir kitokios formos. O čia apvadai. Keista, kaip man visi tie jo pastebėjimai tolimi. Keista, kaip jis pastebi tokius smulkius dalykėlius. Keista kokie mes skirtingi.

Savaitgalį rankdarbiavau. Rezultatas - manęs nedžiugina, bet džiugina vaikus. Todėl laikinai, kol namus atras naujas daiktas, atliks funkciją - gulės prie durų, o vėliau bus naudojamas vaikų - kaip žaidimo priemonė.

Nertas kilimėlis prie durų. Man nepatinka, kad jis pūkuotas. Bet kai moteriškei ateina fiks idėja ir parduotuvėje tuo metu randa tik tokius siūlus, sueina - vien proceso dėlei. Galvoje knibžda nauji sumanymai. Reikia atrasti laiko pabaigti pradėtus darbus, ir imtis naujų. Eilėje dar laukia: pabaigti megzti suknelę, pasiūti du sėdmaišius. Ir .... tadam.... pavasaris - daigų auginimas, žemės knisimas.